Norėčiau oponuoti kai kuriems autoriaus teiginiams, kadangi jo galutinė išvada apie Katalikų Bažnyčią yra neigiama, o jo pasiūlyti sprendimo būdai paneigia vertybes, kuriomis vadovavosi savo vertinime.
Apibendrintai galima išskirti šias jo idėjas: kokia bloga Katalikų Bažnyčia, ir kokie geri visi kiti; visiems viskas galima, o Katalikų Bažnyčiai – ne; autorius siūlo Katalikų Bažnyčiai apsiriboti vien socialine rūpyba...
Tai būtų nepilna tiesa apie Bažnyčią, kurios vienas iš popiežių ant žirgo vedė katalikiškosios Europos karius į mūšį prieš turkus.
Pirmiausia prasikiša protestantiška doktrina, kuriai būdingas tikėjimo formalumas. Dėl šios priežasties tikėjimas yra vien intelektualinis užsiėmimas ir pritarimas pažiūrai, beje – labai subjektyviai. Atrodo, kad katalikai vadovaujasi pilnesniu bibliniu mokymu, jog tikėjimas yra
tuščias be darbų, todėl pabrėžiama konkretaus poelgio būtinybė, pastebimos jų pastangos apimti visą gyvenimo ir realybės plotį, suteikiant jai biblinę santvarką ir savybes. Toks požiūris ir tikrovė
įgalino civilizaciją, kuri vadinama Vakarų, Europos, Lotyniškoji, Katalikiškoji ir pan.
Autorius prikišmai kaltina Katalikų Bažnyčią „valdžia, politika ir pinigais“, transliuodamas naivų ar apsimestinį požiūrį, tarsi šie dalykai yra svetimi humanistams, liberalams, protestantams ir kitiems
visuomenės dalyviams. Ar nederėtų pasimokyti šių dienų žmonėms, kaip tuos instrumentus naudojo Bažnyčia krikščioniškos civilizacijos statybai ir apsaugai?
„Moralinė ir ontologinė hierarchija“ su „galingais ir turtingais Dievo atstovais“ yra dar viena autoriaus naudojama fikcija, pasiskolinta iš marksistinės literatūros. Tiek politinė, tiek bažnytinė hierarchija
katalikišku požiūriu yra katalikiškosios civilizacijos, visuomenės, pasauliečių ir dvasininkų atstovavimas, sutelktumo ir tikėjimo darbų instrumentas, saugantis ir puoselėjantis visuomenę ir jos vertybes.
Palyginkime, kiek didingų šventovių, kitų kultūros paminklų, socialinių reiškinių sukūrė „tamsiųjų Viduramžių“ galingieji, ir kiek jų pastatė šių dienų galingieji? Toje civilizacijoje klestėjo menas, mokslai, naujos technologijos, teisė, prekyba ir t.t. Visai tai sėkmingai buvo perimta ir jais yra grindžiama iki šiol.
Nederėtų demonizuoti ir Kryžiaus žygių bei katalikiškos Europos pastangas apginti ir įtvirtinti savo civilizaciją, puolamą, kaip teisingai pastebėjo popiežius Benediktas XVI, smurtingųjų islamo išpažinėjų.
Palyginus su praeities darbais ir pasiekimais, dabar Katalikų Bažnyčios aktyvumas yra ne perdėtas, kaip teigė autorius, bet apmiręs. Priešingai nei, pavyzdžiui, sovietmečiu, dabar Lietuvoje stokojame įkvepiančių ir veiklių katalikų. Menkai arba visiškai nereaguojama nei į teisėtus klausimus, nei į priekaištus, abejones, nei į piktavališkus užsipuolimus. Lyg ir girdėjome, kad yra Kaune katalikų teologijos fakultetas, kad turime diplomuotų katalikų teologų, tačiau jie ramiai
snaudžia, kai, pasak evangelinio palyginimo, priešas į javų lauką sėja rauges...
Vaizdžiai sakoma, kad jei trimitininkas paduoda neaiškų signalą, nesuprasi – ar mūšis prasideda. Kadaise tas signalas buvo aiškus ir pastangos apginti katalikiškas vertybes buvo kur kas ryžtingesnės.
Kodėl imperatorius Konstantinas išleido Milano ediktą 313 m. po Kristaus? Autoriui derėjo pasigilinti į to meto krikščionių gyvenimo ypatumus ir supusią pagonių aplinką. Tai buvo žmogiškomis ir biblinėmis dorybėmis, teisingumu ir solidarumu pagrįsta pogrindinė visuomenė, kuri,
nors ir įnirtingai persekiojama, visomis prasmėmis klestėjo. Yra nuostabu, kad bado ir ekonominės krizės laikais Romos krikščionys gyveno pasiturinčiai... Matydamas moraliai pašlijusią ir griūvančią imperiją, Konstantinas ieškojo išeities ir rado ją krikščionyse, kurie jo laikais sudarė dešimtadalį Romos regiono gyventojų.
Autoriaus iškeliamas ir priešpastatomas katalikybei humanizmas atkartoja pastarųjų šimtmečių iliuziją, jog žmogus gali save patį išgelbėti. Silpnas, blogio sužeistas ir apvaldytas ydų žmogus padarytas visų dalykų matu, kultūros ašimi. Paneigiant transcendentinį ir apsireiškiantį Dievą, žmogus atsisako galimybės malonėje peržengti save, ir, kaip pabrėžiama katalikiškoje teologijoje, - tobulėti.
Humanizmo dominavimas praktiškai reiškė bedievybės dominavimą, privedusį prie didžiausių žmonijos katastrofų: prancūzų ir visų panašaus pagrindo komunistinių revoliucijų, santvarkų, nacionalsocializmo Vokietijoje ir t.t.
Autorius paliečia ir restitucijos klausimą, teigdamas, kad Katalikų Bažnyčia yra privilegijuota. Ar galima vadinti restitucija reiškinį, kai kaimo parapija atgauna sunaudotus ar sugriautus pastatus, bažnyčias, kai jai negrąžinama žemė, ir dar reikia sumokėti už restitucijos juridinį įgyvendinimą? Lietuvos Respublikos įvykdyta restitucija Bažnyčios atžvilgiu yra, švelniai tariant, paviršutiniška. Maža to, iki šiol Nepriklausomos Lietuvos Resublikos valdžia iš esmės vadovaujasi komunistiniu požiūriu ir panašiai elgiasi. Tokios nevykusios restitucijos pavyzdžio nerandame jokioje postskomunistinėje šalyje. Bažnyčios atstovai šiuo atveju nepakankamai gynė teisėtus
katalikiškosios bendruomenės interesus.
Būtų galima pažerti daugiau kritikos L.Andronovo straispnio metodologijos, teiginių ir išvadų klausimu, tačiau paliausiu. Katalikų tikėjimas ir Bažnyčia tiek Europoje, tiek Lietuvoje davė daug, o
postevangelinė teologija, kuri labiau primena pseudoteologiją, ir ja besivadovaujantys a la krikščionys sugeba sujaukti istorijos faktus ir biblinį mokymą. Jų indėlio nesimato. Todėl teisingai reaguoja valstybinis aparatas į istorijos ir kultūrinio įdirbio neturinčius elementus, juolab žinant kai kurių sektų destruktyvų ir manipuliacinį veikimą religinių idėjų priedangoje.
Susidaro įspūdis, kad autoriui nepatinka istorijos tiesa, jog praėję ilgi šimtmečiai buvo katalikiški, ir nėra kitokios Europos, nėra kitokios Lietuvos. Katalikybė sugebėjo sukurti tai ir tiek, kad vienu
kreivoku straipsneliu tai paneigti būtų neįmanoma.
Be to, priešingai nei autorius pageidautų, sakyčiau atėjo laikas katalikams ryžtingiau įsilieti į politinius procesus ir nesileisti vedžiojamiems „gerųjų dėdžių“, kurie žino kaip reikia katalikams gyventi.
Neatsitiktinai širšės puola prinokusį saldų vaisių...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!