Džiugu, kad 1999 m. Lietuva buvo tarp tų šalių, kurios įsitraukė ir rodė iniciatyvą kurti bendrą aukštojo mokslo erdvę Europoje. Bolonijos procesas iš esmės pakeitė aukštojo mokslo sampratą, atnešė nemažai modernių reformų ir į mūsų šalį. Tiesa, dar daug ką reikėtų tobulinti, tačiau beveik kasmet siūlomi pakeitimai, nauji dokumentai rodo, kad sistema nestovi vietoje.
Vienas iš paskutinių svarbiausių Bolonijos proceso dokumentų – 2012 m. Bolonijos politikos forumo pareiškimas – skelbia apie regionų svarbą formuojant aukštojo mokslo politiką ir apie studijų kokybės užtikrinimą ne tik globaliu lygmeniu, bet ir regionuose. Regioninių universitetų siekiamybė plėtotis ir užtikrinti specialistų poreikį savo regione yra ir bus vienas iš svarbiausių tikslų.
Keistai skamba antrus metus iš eilės (beveik tuo pat metu) viešumoje skambantys žodžiai apie regioninių universitetų uždarymą. Suprantama, kad keliasdešimt aukštųjų mokyklų šiandien mūsų šalyje yra perdaug, tačiau norisi klausti, ar regioninės aukštosios mokyklos turi būti taip nuvertinamos?
Šiaulių universiteto studentų atstovybės prezidentės Gabrielės Gendvilaitės teigimu, paskutiniu metu Švietimo ir mokslo ministerijos požiūris į universitetą buvo teigiamas, ne kartą buvo kalbėta, kad Šiauliams reikia universiteto. Tačiau spaudoje pasirodantys neigiami pranešimai verčia susimąstyti, kodėl tos pačios aukštosios mokyklos nuolat vardijamos kaip prastesnės?
„Tai, kad Lietuvoje mažėja studentų ir jaunimo apskritai, yra visuotinė Lietuvos problema. Net neverta svarstyti, kaip atrodytų Šiauliai be universiteto, nes tai reikštų miesto kaip kultūrinės vietos nykimą. Problema dažnai yra ne aukštosios mokyklos ar konkrečios studijų programos pasirinkimas, o miesto patrauklumas. Tikrai ne kiekvienas abiturientas dabar pasakys, ką jis nori studijuoti, greičiau jis atsakys, kokiame mieste norėtų pradėti savarankišką gyvenimą“ – įsitikinusi Studentų atstovybės prezidentė.
Šiaulių universitetui iki šiol neretai klijuojama „pedagoginio universiteto“ etiketė. Išankstinis nusistatymas dažnai nustelbia studijų programų pasirinkimo ar neakademinės veiklos galimybes. Pateikiama informacija apie mažėjantį studentų skaičių perša mintį, kad tai yra didžiulė blogybė, tačiau galbūt yra atvirkščiai – nedidelis studentų skaičius universitete galbūt kaip tik yra kitokios, neretai geresnės kokybės ženklas?
Tėvai, leisdami vaikus į pradinę mokyklą, visada džiaugiasi, kada jų vaikas patenka į nedidelę klasę. Taip yra ir aukštojoje mokykloje – galimybė laisvai ir betarpiškai bendrauti su kiekvienu dėstytoju bei konsultuotis įvairiais akademiniais klausimais studentui yra pliusas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!