Mokyklos skatinamos mokyti verslumo, prieš kiekvieną šventę sužinome, kiek tiksliai milijonų ji kainuos verslui, žinios apie Lietuvos pakilimą pora punktų kokiame nors draugiškumo verslui indekse sutinkamos katutėmis (su nuolatiniais padejavimais apie tai, koks vis dar nelankstus ir atsilikęs darbo kodeksas), o apie didėjančią minimalią algą – apokaliptinėmis nuotaikomis. Kas svarbu verslui, svarbu ir Lietuvai.
Išties, nieko keisto, kad subyrėjusios Sovietų Sąjungos šešėlio prislėgtoms darbininkų profesinių sąjungų asociacijoms nedrįstant lįsti į pirmą planą, susidariusią viešosios informacijos tuštumą du dešimtmečius pildė Lietuvos Laisvosios rinkos instituto atstovai, neslepiantys simpatijų liūdnai pagarsėjusios (ir žudiką psichopatą Williamą Hickmaną savo idealu laikiusios) Ayn Rand kūrybai ir Ronaldo Reagano bei Margaret Thatcher išgarbintoms „trickle-down“ ekonomikos idėjoms, o retos jiems prieštaraujančios pozicijos (kaip Romo Lazutkos ar bent jau dabar vis labiau girdimos Aušros Maldeikienės) likdavo viešojo diskurso paraštėse.
„Trickle-down“ – pažodžiui „lašėti žemyn“ – idėja buvo apie tai, kaip svarbiausia rūpintis turtingiausių visuomenės sluoksnių interesais, o jie tada išmintingai elgdamiesi su pinigais pagerins visos šalies būklę (jeigu tai kažkodėl privertė jus pagalvoti apie Lietuvoje bent jau anksčiau buvusią populiarią „rinkime tuos, kas jau prisivogę, nes gal daugiau nebevogs“ logiką, tai dar jos neužmirškite, pravers). Teorinio pagrindimo jai labai ypatingo nebuvo, tačiau tai ryžtingų žmonių nesustabdo – ir taip devintojo dešimtmečio pradžioje JAV ir Jungtinėje Karalystėje prasidėjo beprotiškas mokesčių pasiturintiesiems mažinimo, rinkos dereguliavimo ir viešojo turto privatizavimo vajus. Visų didžiam nustebimui, turtingieji savo papildomų pajamų neskubėjo naudoti visuomenės gerovei, o šios politikos galutinis rezultatas buvo astronomiškai auganti turto koncentracija mažumos rankose, vidurinės klasės skurdėjimas, atlyginimų stagnacija ir gyvenimo sąlygų kritimas.
Nieko keisto, kad „trickle-down“ terminas dabar labiau vartojamas juokeliams apie tai, kad ant viduriniosios klases lašanti substancija labiau primena šlapimą nei turtus, negu rimtose kompanijose. „Reaganomics“ ir pasiūlos pusės ekonomika (angl. supply side economics), kas yra daugmaž jo sinonimai, neturi tokių gerų asociacijų, nors egzistuoja serija internetinių komiksų apie „pasiūlos pusės Jėzų“, parodijuojantį respublikoniškų amerikiečių stereotipus (jie, kaip žinia, dar ir labai religingi). Bet juk verslas kuria darbo vietas, pasakys jie. Na ir kas? Tuo niekas nepasakyta. Svarbu ne tik kiek (o per ir po krizės daugelis darbdavių verčiau pasirinko didinti darbo krūvį turimiems darbuotojams, negu leisti pinigus naujiems), bet ir kokias – kadangi bent jau didžiuosiuose miestuose minimali alga geriausiu atveju užtikrina gyvenimą po stogu skurde, o Lietuva, bent jau stengdamasi laikytis gerovės valstybės principų, tokiems žmonėms skiria įvairias lengvatas ir kompensacijas, tokios darbo vietos „kainuoja mūsų visų pinigus“, ir dar tiksliau tai ne pačios vietos, o pelnas, kurį Verslininkas iš jų gauna.
Dar gerai, jeigu tas verslas moka mokesčius (sunku pamiršti 2012 metų bankų pelno mokesčio istorijas, nors kai kas labai norėtų), tačiau vis pasigirsta balsų, skatinančių visiškai nuo jų atleisti bent jau smulkųjį, o kartais ir vidutinį, verslą. Arba jeigu kokia tarptautinė kompanija teikiasi sumažinti darbo kaštus, atsiųsdama padalinį Lietuvon. Nekalbant jau apie kitus išorinius kaštus, kuriuos nuo verslo vis taikoma permesti visuomenei, kaip aplinkos tarša arba viešųjų teritorijų užėmimas privatiems tikslams. Žodžiu, pinigus uždirbi, infrastruktūrą naudoji, atlyginimus valstybė dalinai kompensuoja, mokėti nieko nemoki, tai gal nereikia ir darbo imituoti, tiesiog duodi valstybinių grynųjų pluoštą tokiam žmogui ir visiems bus paprasčiau. Jis juk Verslininkas. Nusipelno.
Beje, ši lengvatų ieškojimo logika užginta paprastiems mirtingiesiems. Sekant tais pačiais M. Thatcher pėdsakais, Lietuva vaizduojama kaip pilna pašalpinių chroniškų bedarbių, auginančių po 10 vaikų, kurie it dėlės pampsta siurbdamos mūsų ir taip varganą biudžetą. Nors jų realybėje, manau, yra gerokai mažiau (jeigu apskritai yra), negu sudėjus kartu visas draugo dėdės draugo mamos istorijas, o dauguma paramos gavėjų turi į lengvatą teisėtų pretenzijų arba tiesiog ją elementariai užsidirbo savo mokėtomis draudimo įmokomis – kaip yra su ligos arba nedarbo išmokomis, tai mažai kam rūpi. Vaizdinys svarbiau už realybę, kuo, manau, labai sėkmingai ir pasinaudojo LLRI pasauliniai pirmtakai, pavaizduodami gerovės valstybės pamatus kaip sukčių lizdą.
Tačiau kiekvienas gali bandyti būti Verslininku, pasakys jie. Na, taip. Vieniša mama arba tėvas su vaikais, išgyvenantis iš minimalios algos ir šiek tiek valstybės paramos tikrai gali mesti savo darbą, pasiimti paskolą ir įsteigti savo verslą. Tada jis greičiausiai bankrutuos ir jie visi liks gatvėje, bet argumentas juk nuo to nesidaro blogesnis. Tik neaišku, kas tame versle dirbs, jeigu visi kiti irgi bus Verslininkai.
Ši Verslininkų išaukštinimo ir specialistų bei „paprastų“ darbininkų žeminimo kultūra yra ypač keista, nes net Vakaruose nėra tokia įsigalėjusi kaip pas mus. Sudaromas toks vaizdas, kad gali turėti nepriekaištingą darbo etiką, puikius profesinius įgūdžius ir daugelį metų patirties, bet vis tiek būsi, paprastai tariant, nevykėlis, jeigu nesugebėjai sukurti nuosavo verslo. Jeigu tavęs tai asmeniškai netraukia, nepatinka susijusi rizika arba tiesiog gali sau leisti patogiai gyventi iš savo turimo pastovaus darbo, nusipelnai būti engiamas ir žeminamas kitų. Nes jie – Verslininkai, jie daro tai, ko negali tu.
Taigi, kažkaip gaunasi, kad Lietuvos tikslas apskritai kaip dalyko yra sudaryti sąlygas verslui klestėti. Nes ne visi piliečiai nusipelno pagarbos, o tik ypatingi. Nes visi kiti privalo aukoti savo interesus, aplinką ir pagaliau grynuosius tam, kad verslas užsidirbtų pinigus sau. Kai užsidirbs, gal ir nužers nuo stalo kokį trupinį visuomenei. Gal. O jeigu nenužers, vadinasi, nenusipelnėme. Neklausk, ką tau gali duoti Verslininkai, klausk, ką tu jiems gali duoti.
Išties, verslas bendru atveju moka mokesčius, padorius atlyginimus darbuotojams, investuoja į infrastruktūrą ir gerina bendras savo aplinkos gyvenimo sąlygas. Tačiau tai nėra aksioma ir tuo labiau verslo egzistavimo tikslas, o greičiau atvirkščiai – pašaliniai ir nepageidaujami kaštai. Kad visa tai būtų daroma, reikia jį tiesiogine prasme priversti. Norėčiau gyventi Lietuvoje, kuriai dirba verslas, o ne atvirkščiai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Turite kitokią nuomonę? Rašykite žemiau :