Juk Rusijos veiksmai Ukrainoje, tai ne rusakalbių gynimas, tai tik pretekstas. Tikroji priežastis aiški: Ukraina turi likti Rusijos įtakos zonoje, neutrali politiniu bei kariniu požiūriu. Jokių NATO! Jeigu Ukraina „išslystų“, žemėlapis puikiai parodo, kur geopolitine prasme atsidurtų Baltarusija, artimiausias Rusijos sąjungininkas. Tokiu atveju, Krymas, prijungtas prie Rusijos, atliktų Kaliningrado srities funkciją Pietuose.

Mano manymu, kovos dėl Ukrainos dar nesibaigė. Su dabartiniais mūsų valstybės gynybiniais pajėgumais mes galime, anot prezidentės, tik „iššauti“. Mane kaip pilietišką žmogų, labai neramina toks mūsų kariuomenės finansavimas ir gynybos strategija. Garbingai gintis negalėsime. Prieš keletą dienų, kai žinių vedėjas G. Deksnys paklausė KAM viceministrą A.Valį: „Kiek valandų Lietuva galėtų gintis?“, aš tai supratau kaip provokacinį klausimą ir siekį sumenkinti mūsų kariuomenę, bet dabar nuomonę pakeičiau, nes parą sudaro 24 valandos.

Iš visų Baltijos valstybių bei Lenkijos Lietuvos geopolitinė padėtis yra blogiausia ir ją, krizės atveju, okupuotų labai greitai. Tuomet Latvija ir Estija būtų atskirtos sausuma. Kaliningrado sritis su savo armijomis ir ginkluote – tai „peilis po kaklu“ Lenkijai ir Lietuvai. Visiškai nesudėtinga staigiu puolimu užblokuoti pamarį ir pajūrį su Klaipėda tiek sausumoje, tiek iš jūros. Kita puolimo kryptis – užtikrinti „tranzitą“, t.y. atskirti Pietų Lietuvą pagal geležinkelio liniją nuo Kaliningrado srities iki Baltarusijos. Trečia kryptis – tai veržtis į Lenkiją, kad būtų sutrukdyta Lenkijai ir kitoms valstybėms suteikti pagalbą Lietuvai sausuma.

Tai kaip ir kas mums suteiks pagalbą? Sausuma neįmanoma, jūra - juo labiau. Belieka tik oro keliu, pačiu pavojingiausiu. Kiek reiks skrydžių ir transporto lėktuvų, kad, tarkim, į Baltijos valstybes būtų atskraidinta karo technika ir pavyzdžiui, 20 tūkstančių karių? Situacija palengvėtų, jeigu mūsų pusėn su visokeriopa pagalba stotų Švedija ir Suomija. Bet tai mažai tikėtina. Kilus karui puolimas būtų žaibiškas, nes tikslas – sunaikinti NATO šiaurės rytų flangą.

Išvada viena: apsiginti galėtume, jeigu Baltijos valstybėse ir Lenkijoje NATO pakankami pajėgumai būtų dislokuoti dar prieš „krizę“. Priešui okupavus minėtas valstybes, jas išvaduoti perspektyvų nematau nei politine, nei karine prasme. Mažai tikėtina, kad pagal 5 straipsnį „aktyvuosis“ visos NATO valstybės. Naivu tikėti, kad Portugalija su Ispanija atsiųs į Lietuvą ekspedicinį korpusą, o Graikija atplukdys savo laivyną. Vakarų, Pietų ir Centrinės Europos valstybės ir taip pakankamai saugios. Tikėtina, kad realiausią pagalbą suteiktų Lenkija, Vokietija, Danija ir JAV iš savo bazių Vokietijoje, na, dar galbūt Čekija, Norvegija, o Prancūzija, manau, niekuomet nebuvo patikima dėl savo sprendimų ir vykdomos politikos, o Didžioji Britanija užsiimtų tik pažadais. Prisiminkim, kaip Antrojo pasaulinio karo metais „apgynė“ Prancūziją ir Norvegiją.

Šiandien situaciją blogina ir mūsų politikų kalbos bei veiksmai. Kai klausai Užsienio reikalų ministro pasisakymų, tai atrodo, kad kalba ne Lietuvos, bet, pavyzdžiui, kokios didžiosios valstybės ministras, kuris tuojau pat „pastatys“ Rusiją į vietą. Kažkodėl kaimyninės valstybės, Šiaurės šalys santūresnės ir vertina bei pasisako pagal savo vietą pasaulinėje politikoje. Na, o politikai, palaikantys Rusijos veiksmus, dabar ir anksčiau siunčia signalą, kad, atėjus okupantui, Lietuva be valdžios neliks, kaip jau buvo 1940 metais, arba skuba į Europarlamentą, ten saugiau ir ragins: „Vyrai laikykitės, mes už Lietuvą“.

Manau, kad subalansuoti santykius su Rusija trukdo aklas užsispyrimas reikalauti žalos atlyginimo už okupaciją. Visiems aišku, kad dabartinė Rusija nemokės Lietuvai nei politine (nepripažįsta okupacijos), nei ekonomine prasmėmis. Priešingu atveju, žalos atlyginimo paprašytų ir kitos buvusios „broliškosios“ respublikos. Su tuo niekada Rusija nesutiks.

Baigdamas dėstyti savo mintis vis pagalvoju, kaip atsitiko, kad Maskva įžūliai išdrįso paminti Tarptautinę teisę, savo įsipareigojimus Ukrainai dėl valstybės vientisumo išsaugojimo ir kt. Manau, kad atsakymas paprastas: per pastaruosius penkerius metus Rusija skirdama 4-5 proc. BVP gynybai ypač sustiprėjo, modernizavo savo ginkluotąsias pajėgas, ypač branduolines, civilį gynybos ministrą pakeitė paklusniu armijos generolu. Tai tam tikras signalas.

Tikriausiai atsižvelgiama ir į tai, kad JAV nusilpo, pavargo kariaudama Irake ir Afganistane, mažinamas karių skaičius Europoje, laivynas perkeliamas į Ramųjį vandenyną, milžiniškas valstybės biudžeto deficitas. Kuriant naujus įtampos židinius, Amerika paprasčiausiai nepajėgi atstovauti savo galia laisvajam pasauliui.

Tuomet tvarką Europoje nustatinės Rusija, Azijoje – Kinija, o JAV – Šiaurės Amerikoje. Toks, manau, globalinis ilgalaikis tikslas. O kas gali paneigti, kad Kinija po kiek laiko nepradės „ginti“ savo tautiečių Rusijoje, kurių jau dabar pasienyje su Kinija yra 4 milijonai, arba Krymo pavyzdžiu prisijungti Taivanio? Galbūt Japonija sieks susigrąžinti Kurilų salas, o Šiaurės Korėja puls Pietų Korėją. Esant nesutarimams tarp Rusijos ir JAV, Iranas pasigamins branduolinį ginklą ir atakuos Izraelį. Kodėl nepabandžius galutinai išsiaiškinti santykių Indijai ir Pakistanui? Tikėtina, kad visi šie prieštaravimai gali būti sprendžiami vienu metu kilus pasaulinei krizei.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!