Galbūt pinigai ir yra svarbu, bet moralė – kur kas svarbesnė. Per paskutinį dešimtmetį praradome itin daug tautiečių. Vieni jų išvažiavo studijuoti, kiti – gilinti savo žinių pasitelkdami tobulesnes užsienio technologijas, dar kiti išvyko tiesiog pailsėti nuo visko ir gyventi kitaip. Kaip bebūtų, pripažinkime, kad didžioji dalis emigrantų gyvenimą svetur pasirinko būtent tik iš materialinės pusės.
Užsidirbti. Susitaupyti. Nusipirkti. Visur tik ir skamba „pinigai“, aišku, sunku būtų ir neigti, kokią svarbią vietą mūsų gyvenimuose užima tie ploni popierėliai. Tačiau visada yra klausimas, į kurį privalome atsakyti: „Nejau esu toks silpnas, kad pinigai gali priversti atsisakyti šeimos, draugų, kalbos, kultūros, savo šalies ir leisti man vergauti?“. Vergauti ne tik fizine, bet ir dvasine prasme.
Faktai
Vienas neginčijamas faktas yra tas, kad už juodus darbus užsienyje mokama kur kas daugiau nei Lietuvoje. Kitas neginčijamas faktas, kad daugelis užsienio darbdavių tave laiko šiukšle. Dažnai pinigai užgožia tuos nemalonius jausmus, kai į tave nėra atsižvelgiama, kai pat prieš nosį tau užtrenkia duris ar spjauna į tavo problemas.
Tu privalai suprasti – esi niekas, paklusk taisyklėms. Jeigu esi pasiryžęs dėl menkiausio pinigėlio žeminti save, atsisakyti savo tapatumo, valio, pirmyn! Vergauk! Kitas faktas, kad darbas užsienyje tikrai padeda susitaupyti, leisti sau nusipirkti tai, apie ką anksčiau galėjai tik pasvajoti. Tačiau jam antrina ir faktas, kad tu dėl to daikto aukoji ne tik savo draugus, bet ir šeimą.
Ar įsivaizduojate, kokia egoistiška turi būti emigranto širdis? Kai palieka vienus tėvus, kartais netgi savo vaikus. O tie paliktieji nuolat laukia nors žinutės, nors menko jų apsireiškimo. Jis įvyksta geriausiu atveju keliskart per metus. Juk taip sunku matyti artimųjų ašaras tave išlydint, jų nuolatinį laukimą. Tu žinai, kad namie tavęs visada laukia, o ten nėra nieko.
Kažkada susimąsčiau, kad bevergaudama vis galvoju apie manęs laukiančius artimuosius bei draugus, ir vis sakau, kad grįšiu. Greit. Po kelių mėnesių. Dar kelių. Aš nebeturėsiu, kas manęs laukia gimtinėje. Jiems pabos laukti. Arba jie nebeįstengs ilgiau laukti dėl senatvės, ligų ar kitų problemų. Tuomet liksiu viena ir ten, ir čia.
Dar vienas neginčijamas faktas, kad kitoje šalyje menkas jautiesi ne tik darbdavių, bet ir kitų žmonių atžvilgiu. Tavęs nevertina darbdavys, tavęs nevertina kolegos, tavęs nenori ir pati šalis. Nemokėdamas kalbos ten esi niekas. Vis jautiesi nereikalingas ir menkavertis.
Kaip bebūtų, susitaikius su viskuo, galima susikurti išties neblogą gyvenimą. Turėti gražius namus, naujų rūbų, maisto prekių parduotuvėje negalvojant į krepšelį dėti viską, ko nori.
Išvada
Jeigu norite užsidirbti ir galvojate važiuoti į užsienį, tai dvejokite. Oi, kaip reikiant dvejokite. Ir pasverkite, kas jums svarbiau – pinigai ar moralė, pinigai ar šeima, pinigai ar draugai, pinigai ar gimtinė, pinigai ar kultūra, pinigai ar tautiškumas. Mes visi neabejotinai esame protingi žmonės, kurie, įdėdami truputį daugiau pastangų, gali ir Lietuvoje susikurti tokį gyvenimą, kokio nori. Nevergaukime. Kurkime savo šalį patys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: