Dabar – trumpai apie viską. Susipažinome su vaikinu mano namuose, brolis jį atsivedė į svečius. Pamatėme vienas kitą, įsimylėjome. Sutapo mūsų charakteriai, poreikiai, hobiai, skonis ir t.t. Atrodė, taip bus visada. O ko daugiau gali trūkti iki pilnos laimės, kai papildai vienas kitą visur ir visada? Deja, jis nerado sau vietos, blaškėsi tarp praeities ir dabarties, ateitis išvis buvo pamiršta. Išsiskyrėm dėl kitos moters (jos nekaltinu). Gerai, jei taip buvo lemta, gyvenom toliau.
Galvojau, praeis šiek tiek laiko, viską pamiršiu, jauna ir graži esu, vėl įsimylėsiu. Taip ir buvo, tačiau praėjo metai, dveji, treji, ketveri, penki... O mano meilė tam vyrui niekur nedingo, ji tik sustiprėjo. Mes susitinkam kartais tyčia, kartais netyčia. Kai pamatau jį, pritrūksta oro, po kojomis nejaučiu žemės. Bandau vaidinti nepasiekiamą ir išdidžią, tačiau rezultatas būna lygus nuliui.
Aistra, jūs neįsivaizduojat, kokia tarp mūsų aistra... Mes vienas kitam – kaip narkotikas, kaip oras. Abu jau sukūrėm šeimas, bet abiem santykiai nesiseka ir, manau, vien dėl to, kad mes nuolat galvojam vienas apie kitą. Tačiau kartu irgi būti negalim, nė vienas nedrįstam kalbėti apie mus, apie praeitį, kai tiek visko pridaryta. Tėvai iškart abiejų išsižadėtų.
Po kiekvieno susitikimo verkiu, širdis lipa per gerklę, norisi griūti ant žemės ir išsirėkti tiesiai į jos gelmes. Nesmerkit, neteiskit, tiesiog padėkit, patarkit, kaip kovoti su ta nelemta meile ir aistra? Kiek dar kankinsiuosi? Gyvenu kankindamasi penkerius metus. Kaip robotas užsiprogramavau – tik darbas, namai, vyras, šeima, tačiau gyvenimo džiaugsmo nejaučiu. Ir dabar, kai rašau, guli šalia vyras ir vaikutis, ašaros rieda kaip pupos, krūtinę spaudžia nepakeliamas skausmas, o mintyse – tik jis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.