Iki savivaldos rinkimų likus kiek mažiau nei dviems mėnesiams, nusprendžiau pasidomėti, kokią ateitį vilniečiams žada kandidatai į sostinės merus, ir buvau gerokai nustebinta. Galbūt dėl to, kad šiais metais merą pirmąkart rinksime tiesiogiai, o gal dėl kitų, man nežinomų priežasčių, tik du pretendentai pateikė savo sostinės viziją: internete be didesnio vargo galima rasti Liberalų Sąjūdžio kandidato Remigijaus Šimašiaus ir socialdemokrato Gintauto Palucko programas.
V. Tomaševskis, R. Šimašius, G. Paluckas, J. Pinskus, J. Panka, P. Gražulis, M. Majauskas,
© DELFI

Visi kiti arba yra itin gerai užsislaptinę, arba tam neskyrė dėmesio ir programos 2015–ųjų metų mero rinkimams tiesiog nepaskelbė (socialinio tinklapio profiliai, kandidatų tinklaraščiai ar praėjusių prezidento, Europos parlamento ar dar kitokie istoriniai archyvai šiam atvejui netinka). Tačiau galbūt taip ir geriau – bus proga pakalbėti apie Vilnių iš miestiečio, o ne iš politiko varpinės.

Paskutinę 2014-ųjų metų dieną prireikė nuvežti vaikus į polikliniką. Išsikapsčius iš užsnigto kiemo, automobilis skersas „įplaukė“ į Geležinio Vilko gatvę. Viena didžiausių miesto arterijų buvo visiškai nevalyta, slidi ir paprasčiausiai pavojinga visiems eismo dalyviams. Tai dar kartą patvirtino tiesiai prieš nosį į sankryžą įčiuožęs kitas automobilis, kuris užšoko ant borto ir liko ant jo pakibęs. Tąkart tikrai pagalvojau, kad štai, išaušo ta pranašautoji diena, kai bankrutavo Vilnius: argi ne taip atrodo, kai miestas nebeišgali susimokėti kelininkams?

Tai nebuvo „ta“ diena.

Tačiau istorija tikrai tinkama šiam tekstui pradėti – nes būtent finansinės drausmės tema yra pirmoji ir pati svarbiausia, kurios neišsprendus, kitų sprendimas bus visiškai beprasmiškas ir nereikalingas. Tas pat, kaip kalbėti apie turiningą, pilną įspūdžių bei naujų patirčių dienotvarkę žmogaus, kurio širdis netrukus nustos plakusi. Tačiau finansai tokia jau sritis, kur neturint prieš akis konkrečių skaičių ir eilučių, nėra prasmės aušinti burnos – konkrečius žingsnius ir sprendimus turės rasti tie žmonės, kuriems bus prieinama visa informacija. Tad iš naujojo mero tikiuosi, kad bus sutvarkyti finansiniai srautai ir nustota šantažuoti valstybė dėl Vilniui tenkančios GPM dalies padidinimo.

Nenoriu pasakyti, kad Vilnius neturėtų gauti daugiau – tai atviras ir visiškai kitas klausimas, bet daug svarbiau tai, kad savivalda, kuri pereikvoja šiuo metu gaunamus 48 procentus GPM mokesčio, lygiai taip pat sėkmingai „panaudos“ ir 50 ar 55 procentus. Tą puikiai pademonstravo pernykštis Vilniui tenkančios GPM dalies padidinimas 6 procentiniais punktais, kuris nepadėjo sumažinti skolos, o buvo lygiai taip pat „suvartotas“. Taigi pirmoji ir pamatinė viltis, kuri sudaro prielaidas susiformuoti ir visiems kitiems lūkesčiams yra toji, jog miestas ims skaidriai ir efektyviai tvarkytis su savo šiuo metu gaunamomis pajamomis.

O apie visą kitą iš eilės...

Ikimokyklinis vaikų ugdymas. Žinote, tarp mamyčių sklando toks posakis, kad jei esi dirbantis, negeriantis, mažiau nei tris vaikus turintis, gyvenantis santuokoje ir nesi socialiai remtinas, vadinasi, darželio Vilniuje gali nesitikėti, nes velkiesi pačioje sąrašo pabaigoje. Reali situacija tokia, kad ir su naująja sistema (registruojantis internetu savivalybėje, o ne darželyje) eilėje tenka laukti daugiau nei metus. Kai pagaliau gauni išsvajotą vietą ir pamatai, kad nerenovuotas darželis lyg teleportacijos įrenginys perkelia atgal į vaikystę, tik keliasdešimt metų labiau nudėvėtą: su numindžiotais laiptais, tamsiai rudomis, aliejiniais dažais dažytomis, sienomis, šlapio grindų skuduro ir persaldintos kakavos kvapais, mažų mažiausiai norisi kuo greičiau atsiimti atžalą ir dar bent metus leisti į privatų darželį. Tačiau tenka susivaldyti ir praktiškai parduoti savo vaiko gerovę, mat mėnuo privačiame darželyje kainuoja maždaug penkis kartus daugiau, nei valstybiniame. Nedaug šeimų gali prisiimti tokias išlaidas iki tol, kol vaikui bus laikas eiti į mokyklą, nes, jei gautos vietos valstybiniame darželyje atsisakysi, kitą gausi tik dar po kelių metų, t.y. kai vaikas jau ruošis į pirmąją klasę.

Taigi, kad nenuklysčiau į emocijas pasistengsiu sudėlioti, kas gi konkrečiai blogai su valstybiniais vaikų darželiais:

1) Darželiai nekonkuruoja dėl vaikų, todėl, jei tėvai nepatenkinti, tai yra jų, o ne darželio problemos. Įstaigos neskatinamos tobulinti savo teikiamų paslaugų kokybės, kelti auklėtojų kvalifikacijos, gerinti sąlygų vaikams;

2) Darželiams metų metais vadovauja tos pačios direktorės, kurių pajudinti, be teisininkų konsultacijų, nėra galimybių, nes procedūros sudėtingos ir painios, savivaldybės atstovai į skundus ir prašymus įvertinti finansinę ar kitokią darželio vadovo veiklą reaguoja formaliai;

3) Net ir tuomet, kai darželio tėvai itin iniciatyvūs ir norėtų prisidėti prie sąlygų darželyje gerinimo, direktoriai nėra įpareigoti nei su jais bendrauti, nei atsižvelgti į jų pageidavimus. Geriausiu atveju tai atliekama formaliai ir toliau viskas lieka taip, kaip buvę;

4) Darželių pastatai, teritorijos, įranga neatitinka higienos ir/ar saugumo reikalavimų (nėra arba sugriuvusios tvoros, nesandarūs langai, grupėse trūksta užuolaidų, nesuremontuoti sanitariniai mazgai, vaikai miega kitose grupėse, nes savosiose nepakanka lovų ir t.t.), tačiau tai „pateisinama“ finansavimo stoka ir naudojama kaip šantažo įrankis tėveliams, kad jie savomis lėšomis tas sąlygas nuolat gerintų.

5) Maistas darželyje lygiai toks pats, kaip ir mūsų vaikystėje: saldūs gėrimai, makaronai, batonas, kakava, balta („pieniška“) sriuba. Daržovių salotos vos kelis kartus per savaitę ir tik kaip priedas. Košės dažniausiai makaronų, manų arba bulvių, vaisiai – ne dažniau kaip kartą per savaitę, jokių sezoninių daržovių/vaisių/uogų, tik tai, ką galima gauti ištisus metus. Jogurtas tik tada, jei yra veikianti „sveikatingumo“ programa, kurios metu darželis papildomai gauna obuolių ar jogurtų ir tai ne dažniau, kaip kartą per savaitę;

6) Viena auklėtoja ir dvidešimt vaikų vis dar normalu.

Lopšelio darželio "Gudrutis" atidarymas
Lopšelio darželio "Gudrutis" atidarymas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jei teisingai susirankiojau skaičius, tai Vilniaus mieste yra 125 lopšeliai/darželiai, kur kiekvieno vaiko išlaikymui per metus skiriama 6060 Lt (mokinio krepšelis plius dotacijos ir kitos lėšos iš savivaldybės) ir 55 privatūs lopšeliai/darželiai, kuriuose kiekvienam vaikui per metus skiriama 2544 Lt (tik mokinio krepšelis). Be to, šiuo metu vis dar yra 600-700 vaikų, kurie darželio išvis negauna, dėl ko planuojama statyti naujus darželius ir investuoti į jų statybas taip, kaip buvo padaryta Santariškėse.

Naujasis darželis kainavo apie 13,5-14 milijonų litų. Taigi savivaldybė, teigdama, kad neturi pinigų, investavo sumą, už kurią būtų galima 3-4 metus apmokėti 600-700 (t.y. visų šiuo metu darželio negavusių) vaikų išlaikymą valstybiniame darželyje. Ak, tiesa, juose nėra vietų... Būtent čia norėtųsi priminti Kauno pavyzdį, kur buvo sukurta tvarka, leidžianti šeimai, negavusiai valstybinio darželio, skirti kompensaciją. Taigi, pasiūlymas labai paprastas: skirti tą pačią sumą vaikui, nepriklausomai nuo to, ar jis lanko valstybinį, ar privatų darželį, įpareigojant pastaruosius, kad papildomai savivaldybės skiriami pinigai mažintų tėvų mokamą vaiko ugdymo kainą.

Taigi, jei privatus darželis dabar vaikui per mėnesį kainuoja apie 1000 Lt, tai savivaldybės finansavimą padidinus iki 6060 Lt/ metus (iki tokios sumos, kokią gauna valstybinį darželį lankantis vaikas), būtų galima tikėtis, kad įmokos sumažėtų 250 – 300 Lt. Kokia nauda miestui? Sumažinus kainas privačiuose darželiuose, labai tikėtina, jog dalis tėvelių pasiryžtų mokėti 700-750 Lt/ mėn. ir leisti vaiką į tokį darželį, kuris atitinka jo poreikius (mitybos, judėjimo, papildomų užsiėmimų ir t.t.), o miestas nusikratytų prievolės statyti naujus darželius po 14 milijonų. Be to, atsiradus konkurencijai, labai tikėtina, jog ir valstybiniai darželiai pasitemptų, imtų daugiau dėmesio skirti teikiamų paslaugų kokybei.

Kalbant apie ikimokyklinį ugdymą, dažniausiai paliečiami tik darželiai, bet vaikai, kurie auga su auklėmis pamirštami. Bet juk jei visi piliečiai lygūs, tai ir visi tėvai turi teisę į tą pačią sumą, skiriamą vaiko ugdymui, nepriklausomai nuo to, jie renkasi vaiką vesti į darželį, ar samdyti auklę. Beveik neabejoju, jog auklė daugumai asocijuojasi su turtingais tėvais, todėl ir jų teisės pamirštamos, tačiau realybė ta, kad negavus valstybinio darželio, vesti vaiką į privatų, ar samdyti auklę, šeimai atsieina panašią pinigų sumą. Bet palikime tai: suprantu, jog iki tokios diskusijos dar greičiausiai nepriaugome, bet vis dėlto pažymėsiu, jog tokia ateities perspektyva galėtų būti numatyta. Kodėl? Todėl, kad samdyti auklę kainuoja apie 1000 Lt/ mėn., ir, kiek teko kalbėti su tokį darbą dirbančioms moterimis, tai visos jos dirba nelegaliai.

Vienos apie tai nekalba ir gėdijasi, o kitoms pakanka įžūlumo pareikalauti laisvos dienos tam, kad galėtų nuvažiuoti užsiregistruoti darbo biržoje. Nepateisinu, bet suprantu – su mūsų mokesčiais auklės vargiai rastų tėvų, kurie išgalėtų joms sumokėti legalų atlyginimą su visais mokesčiais (dirbant pagal darbo sutartį šeima turėtų sumokėti 1592,91 Lt, kad auklė į rankas gautų tuos pačius 1000 Lt., o dirbant su verslo liudijimu ir turint mažesnes socialines garantijas, auklė turėtų susimokėti apie 300 Lt mokesčių per mėn.), tad miestas galėtų sukurti schemą, pagal kurią šeima mokėtų atlyginimo „į rankas“ dalį, o savivaldybė sumokėtų mokesčius – jei jau visi vaikai išties lygūs ir turi teisę į ikimokyklinę priežiūra. Bet čia, kaip ir minėjau, tėra mintys ateičiai. Šiandien būtų nuostabu, jei būtų išspręstos problemos su darželiais.

Vaikų užimtumas, užklasinis ugdymas. Svajoju, kad kada nors, kai miestas bus turtingas, dėl vietos į įperkamus būrelius nereikės kautis, valandų valandas stumdantis eilėje, ar imti tuos, kurie likę, vietoje tų, kurie labiausiai tinka. Tikiu, jog atsiras daugiau tokių įstaigų kaip Lietuvos vaikų ir jaunimo centras (steigėjas – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija), tokių parkų kaip Bernardinų sodas, tačiau kol kas tai svajonė. Šiuo metu bendruomenėms daug svarbesni tokie projektai kaip VšĮ Vilniaus policijos klubas vaikams ir jaunimui. Jie mažai matomi, apie juos neišgirsite kalbant, neperskaitysite spaudoje, tačiau jų darbas su jaunuoliais iš socialiai remtinų ir įgūdžių stokojančių šeimų itin svarbus ir vertingas. Kodėl? Todėl, kad dėmesys skiriamas tiems, kuriems jo neskiria tėvai ir tokiame amžiuje, kai labai lengva paslysti ir nueiti ne tuo keliu.

O šiuo metu situacija artėja prie juodojo humoro žymos: savivaldybė, būdama minėto klubo dalininke, leidžia milijonus ateities studijoms ir vizijoms, bet negali surinkti metinio 4000 Lt biudžeto tokiam projektui. Taip, tokie „milžiniški“ pinigai reikalingi tam, jog jaunuoliai nesišlaistytų gatvėmis, o tobulintųsi, prižiūrimi profesionalų. Ir ta suma renkama iš rėmėjų bei aukotojų, o ne gaunama iš savivaldybės, nes pastarajai tai matyt nėra prioritetas. Iš kur gi būtų įmanoma paimti tuos papildomus 4000 Lt per metus?

Taigi iš miesto tikiuosi, kad pirmiausiai bus skatinamos ir finansuojamos būtent tokios iniciatyvos bei projektai, pasirūpinant vaikais, kurių tėvai negali sau leisti jokios popamokinės veiklos, o tuomet, kai savivaldybės įsteigtoms ir prasminga veikla užsiimančioms organizacijoms nebereikės ieškoti aukotojų, galėsime pakalbėti ir apie kitą užklasinį ugdymą.

Tramvajus ar metro? Mielai į darbą važiuočiau autobusu. Sustojimas – vos keli žingsniai nuo namų. Vis pafantazuoju, kaip būtų smagu atitrūkti pusvalandukui su mylima knyga, kurią galėčiau paskaityti važiuodama, mat namuose su mažais vaikais sunku rasti tam laiko. Ir taip jau kokius penkerius metus pavyzdžiai žvilgčioju į viešojo transporto stotelę. Kodėl neišlipu iš savo automobilio ir nepersėdu į autobusą?

Atsakymas labai paprastas: kol atstumą, kurį be kamščių įveikiu per 15 min., piko metu – per 30-40 min., viešuoju transportu geriausiu atveju galėsiu įveikti per valandą ir tik pasinaudojusi trimis autobusais (su dviem persėdimais), tol keisti savo įpročius bus paprasčiausiai neracionalu. Lygiai taip pat kaip ir kitiems 80 proc. vairuotojų, kuriuos kas rytą matau pro savo automobilio langą, vienišus savo transporto priemonėse. Kol miestas nepasiūlys alternatyvos, tol niekas nepasikeis. Nesvarbu, tai bus tramvajus, metro, ar kosminis laivas. Jei kelionė į darbą viešuoju transportu truks dvigubai ilgiau nei nuosavu automobiliu ir bus nepatogi, nes reiks persėdinėti kas kelios stotelės, teks grumdytis su minia kitų keleivių ir nebus jokio komforto, tol kalbos apie „alternatyvas“ tik erzins eilinius miestiečius.

Jei nemokama susitvarkyti su esama sistema ir padaryti ją patrauklią miesto žmonėms, tai apie metro galvoti yra gerokai per anksti. Geriau nupirkite patogių autobusų, sudėliokite ir sureguliuokite maršrutus taip, kad būtų įmanoma nuvažiuoti iš miegamųjų rajonų į darbus bent per panašų laiką, kaip automobiliu ir tai jau bus didelė paskata nemenkai daliai žmonių keisti savo įpročius. Tuo pačiu sumažės automobilių, vežančių tik vieną vairuotoją ir sudarančių didžiąją dalį miesto transporto, skaičius. Kai autobusų/ troleibusų sistemos nebebus kaip pagerinti, tuomet bus galima galvoti ir apie kitas sistemas, o kol kas labai prašau nesityčioti iš mūsų su tomis brangiomis alternatyvomis, kol neišvystyta esanti sistema.

Vilniuje planuojamo metro maketas
Vilniuje planuojamo metro maketas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Miesto planavimas. Miestų planavimas, po nepriklausomybės tapo tragiškai chaotiškas. Gatvių tinklai nebeturi logikos, kvartalai nesusisiekia vieni su kitais: gali stovėti vieno vystytojo daugiabučio kieme ir žiūrėti į kito vystytojo daugiabučio kiemą, už kurio yra tau reikalinga gatvė, tačiau pravažiavimo nė su žiburiu nerasi, nes tarp vystytojų nebuvo jokio bendradarbiavimo, lygiai taip pat nerūpėjo ir miesto planuotojams, kad tarp kvartalų būtų normalus susisiekimas. Todėl dabar yra nemažai naujų rajonų, kuriuose pilna „apendiksų“, o iš vienos gatvės į kitą gali patekti tik apvažiavęs visą kvartalą, nes per jį pervažiuoti nėra galimybės – nesvarbu, kad reikiama gatvė matosi iš tos vietos, kur tu stovi, tačiau praėjimas/ pravažiavimas buvo nenaudingas vystytojams, o projektų derintojai taip pat neskyrė pakankamo dėmesio, nesudėjo ant vieno stalo kelių, greta vystomų projektų ir nepažiūrėjo, ar jie tarpusavyje suderinti ir įjungti į bendrą rajono viziją, ar yra suplanuoti tik vieno sklypo ribose, nesiekiant sukurti bendros funkcionuojančios sistemos.

Taip buvo. Dabar miestas turi bendrąjį planą ir numatytus plėtros prioritetus, kur be viso kito yra pasakyta, jog „naujos plėtros teritorijos periferinėje zonoje (apie 520 ha) – Ukmergės kryptyje, Pilaitėje, Nemėžio kryptyje“. Pavyzdžiu paimkime paminėtą prioritetinę plėtros zoną Pilaitę, teritoriją nuo paskutinių daugiabučių (Karaliaučiaus g.) iki miesto ribos. Ten buvo ir vis dar yra rengiama dešimtys įvairaus dydžio detaliųjų planų, kuriais numatomas žemės paskirties keitimas iš žemės ūkio į gyvenamąją ir sudalinimas sklypais, planuojami kelių (gatvių) tinklai. Tačiau istorija kartojasi: kiekvienas vystytojas savo teritoriją planuoja individualiai, niekas nekontroliuoja (arba kontroliuoja daugiau formaliai, nei faktiškai), kad neatsirastų nelogiškų akligatvių ties planuojamų teritorijų pakraščiais, kur, vietoje to, kad gatvės jungtųsi, jos nukertamos ten, kur naudinga vystytojui, o ne miestui.

O kaip su visuomeniniais projektais? Mano dėmesį ypatingai traukia trys: Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankirtoje vystomas didžiulis prekybos centras, kuris jau matyt netrukus atvers duris, greta Konstitucijos prospekto statomas verslo centras „k29“ ir dar vienas verslo centras tame pačiame Konstitucijos prospekte – „Qadrum“.

Pastarieji du objektai deklaruoja, jog atitinkamai turės 560 ir 700 parkavimo vietų, kas nurodo tam tikrą planuojamą automobilių srautą. Kadangi tai biurai, vadinasi prie jau esančių srautų rytinio bei vakarinio piko valandomis prisidės dar koks 1000 automobilių. Jau dabar šiose gatvėse yra transporto spūstys, tad net baisu pagalvoti, kaip viskas atrodys, kai prisidės šie „keli“ papildomi eismo dalyviai. O į minėtą prekybos centrą įrengti įvažiavimai išties šiurpina – jau dabar vakarais (kai žmonės po darbo važiuos apsipirkti) išsukti iš Žalgirio į Geležinio vilko gatvę yra pakankamai keblu, tad kai pradės veikti prekybos centras... Manau, mintį supratot.

Nepaisant to, kad labai džiaugiuosi kiekviena nauja į miestą ateinančia įmone, besikuriančiu verslu, tačiau tikrai negaliu ramiai žiūrėti, kaip neatsižvelgiama į bendruomenės interesus ir neieškoma sprendimų. Tereikia išduoti projektavimo sąlygas, kurios apimtų ir eismo srauto perplanavimą, tačiau žiūrint į tai, kaip viskas vyksta, kyla nemažai abejonių, ar išvis kažkas į tai atkreipė dėmesį.

Kandidatų į sostinės merus dėmesiui: ko reikia vilniečiams?
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Oranžiniai. Jei pamiršime 2001-ųjų metų fiasko, kai per savaitgalį buvo išvogta, sulaužyta ar kaip kitaip sunaikinta arti 1000 dviračių (žinoma, kartu su visomis investicijomis), tai šiandien mieste veikianti sistema yra beveik tobula. Sakau „beveik“, nes pritaikyta naudotis tik žmonėms, neauginantiems vaikų ar trumpam nuo jų pabėgusiems. Mat tie, kurie turi bet kokio dydžio bamblį, nuo kūdikio iki 14 metų („Cyclocity Vilnius“ paslauga yra sukurta 14 metų ir vyresniems asmenims (mažiausias ūgis yra 1,50 m)), šia transporto priemone pasinaudoti negali. Todėl jaunos šeimos su vaikučiais tikrai būtų dėkingos miestui, jei bent dalis dviračių būtų pritaikyta ir mažiesiems piliečiams. Tikrai, būtų nepakartojama.

Taboras. Negaliu sugalvoti nė vieno logiško argumento, kuriuo meras galėtų pasiaiškinti, kodėl miestas, kartu su policija, leidžia egzistuoti narkotikų platinimo taškui Vilniaus pašonėje. Apie jį žino visi ir ne tik sostinės gyventojai. Juk net informacinėse laidose rodomi reportažai, apie tai, kiek dėl euro pabrango dozė Vilniaus tabore. Argi tai ne cinizmo viršūnė, ar ne akių badymas: mes tiksliai žinome, kur ir kokia nelegali veikla yra vykdoma, tačiau neketiname su tuo kovoti, nes mums neapsimoka? Net negaliu rasti tinkamų žodžių, nusakančių kylančias emocijas, tačiau tiksliai galiu pasakyti, jog nebalsuosiu nė už vieną merą, kuris ignoruos šią problemą ir jos nespręs.

Nepaisant visų paminėtų blogybių, Vilniuje tikrai yra ir renovuotų, puikiai besitvarkančių valstybinių darželių, auklių, mokančių visus mokesčius, puikiai suplanuotų ir patogių gyventi naujų kvartalų, modernių maršrutinių autobusiukų su veikiančiu bevieliu internetu, žalių parkų, puikiai tinkančių šeimos laisvalaikiui, kuriuose galima tiek pasivažinėti dviračiu (oranžiniu ar bet kurios kitos spalvos), tiek pažaisti su vaikais. Tikrai yra dorai gyvenančių romų, atsakingai dirbančių pareigūnų, neabejingų tarnautojų. Jei viso to čia ir nepaminėjau, tai tik dėl to, kad šįkart kalba buvo apie tai, ką reiktų tobulinti, o tobulinti galima visada ir viską. Būtent to ir norisi sulaukti iš naujo miesto vadovo: kad gerą padarytų dar geresniu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atviras laiškas Seimui: pasibjaurėjau kai kurių Tautos atstovų reakcija į Lietuvai svarbų sprendimą

Norėtųsi pabūti mandagiam ir sakyti atleisk jiems, Viešpatie, – jie nežino ką daro, bet nuo...

Išsiskyrė dėl neištikimybės: laikui bėgant supratau, kad nėra auksinių vyrų (108)

Juokai juokais bet iš tikrųjų neištikimybės skausmą greitai ir visam laikui išgydo tik vienas...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (125)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (25)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (208)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Top naujienos

Linas Kojala. Verkiantys vaikai trikdo Trumpo planus (1)

Prieš kelias savaites, keliaudamas vienoje pietinių JAV valstijų, ant sienos pamačiau užrašą...

„MG Baltic“ byla. Idealus partijų trejetukas ir kyšis, kurį Masiuliui įteikė TV eteryje (60)

Politinės korupcijos bylą ištyrę prokurorai teigia, kad dabar jau iš politikos pasitraukęs...

Neišsprendžiama lygtis: kam Lietuvai reikia dar dviejų kogeneracinių elektrinių (36)

Būtinai dar dvi kogeneracinės elektrinės Lietuvai, nors neaišku, ar užteks atliekų, kurias...

Maldeikienė skelbia „po tamsos ateinant Aušrą“ (13)

Varžytis kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose ketinanti Seimo narė Aušra Maldeikienė...

Atviras laiškas Seimui: pasibjaurėjau kai kurių Tautos atstovų reakcija į Lietuvai svarbų sprendimą

Norėtųsi pabūti mandagiam ir sakyti atleisk jiems, Viešpatie, – jie nežino ką daro, bet nuo...

Kaune susirinko sustiprėjusi Lietuvos krepšinio rinktinė (12)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmadienio rytą susirinko į treniruočių stovyklą Kaune....

Saudo Arabija sugalvojo naują būdą atkeršyti kaimynei (8)

Saudo Arabijos žiniasklaida teigia, kad karalystė gali paversti Katarą – kaimyną ir varžovą...

Lietuvos bankas: atlyginimai augs sparčiau papildyta 11:00 (69)

Įmonėms trūkstant darbuotojų, Lietuvos bankas didina darbo užmokesčio augimo prognozę šiems...

Po grasinimų mirtimi ir lyginimų su nušautu Escobaru, Kolumbijos rinktinė pergalę skyrė Sanchezui (13)

Po klaidos pirmose pasaulio futbolo čempionato rungtynėse raudonąją kortelę 3 minutę gavęs ir...