aA
Po plačiai nuaidėjusio Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nepritarimo, kad Vilniaus viešojo transporto maršrutuose kryptį „Oro uostas“ būtų galima užrašyti ir angliškai, atmintyje iškilo ir jau senoka istorija, kurios pagrindinė herojė buvo ta pati VLKK.
© Shutterstock nuotr.

Tuomet ta istorija viešojoje erdvėje, deja, nesulaukė jokio rimtesnio atgarsio, nors jo reikėjo nė kiek ne mažiau nei dabar. O dabar, regis, išties puiki proga bent pabandyti šią klaidą ištaisyti.

Taigi šių metų vasario pradžioje VLKK pristatė Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbos vertinimą, atliktą 2013–2014 m. Net ne vienerius metus vykdyto tyrimo rezultatai – skandalingi, Lietuvos universitetai sukrečiančiai demaskuoti, o VLKK verdiktas privertė krūptelėti: „akademinės kalbos tyrimas rodo žemą raštingumo lygį“. O tada jau ir naujienų portalų antraštės skelbė apie „gėdos sąrašą“ ir trimitavo, kad „būsimieji mokslininkai – siaubingi mažaraščiai“.

Tačiau atsipeikėjus nuo šio sukrėtimo, ėmė kirbėti klausimai, į kuriuos raštingumo tyrinėtojai iki šiol taip ir nepasivargino atsakyti. Ar VLKK atliktas tyrimas pasižymėjo kokiu nors metodu? Kaip atrinkti tyrimo objektai? Kaip buvo įsivaizduojama ir apibrėžta tyrimo imtis? Toliau – dar įdomiau: kaip suprantama „raštingumo“ sąvoka? Kodėl itin skirtingų dalykų (vadovėlių ir baigiamųjų rašto darbų kalbos) vertinimas suplaktas vienon krūvon ir būtent taip pristatytas visuomenei? Kodėl tirti magistro, bet ne bakalauro darbai? Pagaliau kodėl nagrinėtos disertacijų santraukos, o ne pačios disertacijos? Bet apie viską skyriumi ir iš eilės.

Pirmiausia – aukštųjų mokyklų vadovėliai. Apie specialistų – dažniausiai tų pačių aukštųjų mokyklų dėstytojų – rašomus vadovėlius ir jų kalbą pasakyti galima išties nedaug – niekas nesuabejos, kad jaunoji karta turi mokytis iš puikiai parengtų ir kokybiška kalba parašytų bei nepriekaištingai suredaguotų vadovėlių, ką ir kalbėti apie tiesiogiai su tuo susijusį aukštojo mokslo ir konkrečios aukštosios mokyklos prestižą.

Leidybos procesams, kurie apima anaiptol ne tik leidinių kalbos kokybę, bet ir patogų, šiuolaikišką bei patrauklų maketų dizainą, universitetai išties neturėtų gailėti nei lėšų, nei žmonių išteklių. Tai, deja, vis dar siekiamybė, tačiau užuot trumpai ir aiškiai konstatavus, kad VLKK rūpimos problemos esmė – redagavimo ir korektūrų stoka ar nedovanotinas šių procesų atsisakymas apskritai, viešojoje erdvėje įsileidžiama į neadekvačius svarstymus apie „atsainų požiūrį į studijose vartojamą kalbą“.

„Bet kada galima įsijungti rašybos tikrintuvą, – karčiai šmaikštavo VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė, – bet blogam meistrui jokios technologijos nepadės.“ O štai čia jau nebeišsiversime be terminų ir jų eksplikavimo.

Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu labai pamėgta linksniuoti sąvoką „raštingumas“, ir žiniasklaida su pasimėgavimu tučtuojau nusičiumpa tą mokymo įstaigose neva įsikerojusios „mažaraštystės“ ar „beraštystės“ naratyvą. Bet ar išties taip gerai ir sutartinai suprantame, kas tai yra? Ar mūsų aptariamuose kontekstuose „raštingas“ – tai tas, kuris, pasak didžiojo Lietuvių kalbos žodyno, „moka skaityti ir rašyti“? O gal „raštingu“ reiktų laikyti tą, kuris, įsiklausęs į VLKK pirmininkės patarimą, laiku „įsijungia rašybos tikrintuvą“? Gal filologų ratelyje šie dalykai ir savaime suprantami (nors ir tai vargu), bet ar jie reiškia tą patį ir techninių ar gamtos mokslų atstovams?

Kalbininkai ex officio, o dažnukart ir de natura karštai myli kalbą – kiekvienam sava sritis visada atrodo pati svarbiausia, – tačiau susidaro įspūdis, kad dalykinio turinio kokybę iš tos meilės imama tapatinti su kalbinės formos ar raiškos kokybe. Girdi, jei jau parašyta su klaidomis, tai automatiškai tampa mažiau vertinga. Reikia pripažinti, kad akademiniai tekstai, kaip ir jų autoriai, esti labai įvairūs.

Visada atsiras tokių autorių, kurie iš principo įsitikinę, kad klaidų nedaro (jų dažniau pasitaiko tarp pačių raštingiausiųjų), arba tokių, kurie savojo tyrimo objektui skiria veik visą dėmesį, tik nedidelę jo dalį palikdami – ar išvis nepalikdami – kalbinei raiškai, kuri jiems tiesiog neatrodo tokia svarbi, kaip redaktoriams kartais norėtųsi (tai dažniau gamtamoksliniai ir inžineriniai tiksliukai), arba tokių, kurie iš pažiūros net labai karštai mąsto, pavyzdžiui, apie lietuvišką savosios srities terminiją, bet simptomiškai visada prieina išvadą, kad angliškos sąvokos visų tiksliausios ir geriausios, lietuvių kalba esanti nepajėgi jų perteikti, o redaktoriai tik sugadinsią tekstą.

Tuomsyk palikime nuošaly tą skaudžią problemą, kad taip išties kartais nutinka ir kad tarp kalbininkų redaktorių, deja, pasitaiko tokių, kurie neturi ne tik visiškai jokio kalbinio supratimo, bet ir jokios sveikos nuovokos. Geriesiems redaktoriams tokiais atvejais tenka atlaikyti sudėtingą apkasų karą su autoriais. Kartais tas karas laimimas, o kartais ir ne, ir tai neišvengiamai atsispindi leidybiniame rezultate.

Vis dėlto tiesa akivaizdi: norint kokybiškai parašyti ne nacionalinį diktantą, o savą tekstą, nepakanka puikiai mokėti gramatikos taisykles. Labai raštingų žmonių – tokių, kurie jautriai bei taikliai rinkdamiesi žodžius rišliai, sklandžiai, stilingai ir dar be jokių klaidų gebėtų austi savų minčių audinį, – yra labai mãža tiek tarp moksleivių, tiek tarp magistrų, tiek ir tarp daktarų.

Tačiau vargu, ar tai turėtų liūdinti – gal greičiau guosti, mat nežinia, kiek tokių, kurie atitiktų pačius aukščiausius raštingumo kriterijus, natūraliai rastųsi tarp pačių filologų ir lituanistų, kurie net jei ir pranoksta kitus išsilavinusius žmones savo raštingumu (tai, beje, anaiptol nėra savaime suprantama), tai greičiausiai tik dėl to, kad yra išmokyti į tai kreipti itin daug dėmesio. Dėl to daugelis akademinių tekstų savo pirminiu pavidalu yra nei daugiau, nei mažiau, o tiesiog vidutinės kokybės, kurią gali ir privalo pagerinti redaktoriai bei korektoriai. Visų – net ir pačių raštingiausių – autorių tekstai yra redaguotini bei koreguotini. Ir anaiptol ne ti(e)k dėl didžiųjų ar mažųjų kalbos klaidų ar praleistų raidžių, o tiesiog dėl to, kad labai sunku (idealiuoju atveju – net neįmanoma) būti teisėju savoje byloje.

Galiausiai atsakykime sąžiningai: ar kalba yra autarkiškas savitikslis puoselėjimo objektas, ar komunikacijos priemonė? Ir kas turėtų moralinę teisę raštingam žmogui apskritai nurodinėti, kaip ką galima ar negalima sakyti? Pabandykime juokais įsivaizduoti kalbininką, bandantį pripažintam filosofinių tekstų vertėjui pasakyti, kad negalima, matote, lietuviškai sakyti „žmogus kaip toks“, o „transcendentalinis“ derėtų keisti į „transcendentalusis“ (beje, pavyzdžiai neišgalvoti). Be abejo, egzistuoja riba – tam tikras raštingumo slenkstis, kurį peržengus net ir labai kokybiškas turinys tampa beveik nesuprantamas ir dėl to iš principo nekomunikuojamas. Lengviausia šią ribą įsivaizduoti vėlgi kaip redaktoriaus kovos fronto liniją – redaktorius gali arba atkovoti raštingumo teritorijas, pagerindamas formos kokybę, arba kapituliuoti, pripažindamas mažaraštystės triumfą ir tokį tekstą vertai nugramzdindamas nebūtin.

Žinoma, visa tai anaiptol nereiškia, kad, anot gana isteriškos VLKK reakcijos į puikų Giedriaus Subačiaus straipsnį apie kalbos klaidų didybę, kažkas būtų atšaukęs taisyklingą kalbą. Tai taip pat nereiškia, kad kalbinių įgūdžių nereikia lavinti ar kad galima rašyti bet kaip viliantis, kad redaktorius vis tiek ištaisys (kaip minėta, redaktorių irgi visokių pasitaiko).

Vis dėlto simptomiška kalbininkų profesinė puikybė, tiesiausiu ir trumpiausiu keliu vedanti prie nedovanotino formos ir turinio hierarchijos painiojimo, bei su ja susijęs siaurokas raštingumo suvokimas, papildomai nelyg gera armatūra sutvirtintas instituciniu to suvokimo monopoliu, į kurį pretenduoja VLKK, tampa mirtinu užtaisu, pačius kalbininkus, kurie tarytum ir galėtų nudirbti daug gero bei naudingo darbo, pasmerkiančiu jau net ne kritikai, o tiesiog neatremiamoms patyčioms viešojoje erdvėje.

Tačiau pereikime prie kalbinių įgūdžių lavinimo ir kito VLKK atlikto tyrimo objekto – studentų baigiamųjų darbų kalbos vertinimo.

Kažkodėl atsisakyta vertinti, viena vertus, bakalauro darbus apskritai ir, kita vertus, lituanistinių studijų programų studentų darbus. Be abejo, visi sutiksime, kad nėra reikalo vertinti nebaigiamuosius darbus, bet jei jau užsimota vertinti universitetų raštingumo lygį, tai bakalauro darbai kaip tik, regis, turėtų sudaryti didžiąją tyrimo imties dalį, nes būtent šių baigiamųjų darbų universitetuose parašoma daugiausia – gerokai daugiau negu magistro, ką ir kalbėti apie disertacijų santraukas (tiesa, kodėl vertinamos buvo būtent jos, o ne pãčios lietuviškai parašytos disertacijos, apskritai sunkiai suvokiama).

Be to, jei žmogaus atminties silpnėjimas tiesiogiai syja su bėgančiu laiku, tuomet yra vilties, kad bakalauro darbus rašydami studentai dar gali būti nepamiršę kalbos normų, kurias jiems privalėjo įdiegti mokykla (o ne universitetas, kuris atstovauja jau neprivalomai aukštojo išsilavinimo pakopai). O jei bakalauro darbus atsisakyta vertinti tik dėl to, kad jie dar nėra „moksliniai“, tai ši priežastis, reikia pasakyti, yra suvis apgailėtina, nes, pirma, niekaip negalėtume iš anksto numanyti, kad „moksliniai“ magistro darbai ar disertacijų santraukos esti per se kokybiškesni už „nemokslinius“ bakalauro darbus, antra, vėl painiojamas turinys su raiška, trečia – ir dar svarbiau, – atmetant bakalauro darbus, beviltiškai iškreipiama pati tyrimo imtis.

Sumanymas nevertinti lituanistinių studijų programų studentų darbų, deja, tiesiog trikdo savo veidmainiškumu, nes dangstymasis objektyvumu atima išties įdomią progą pasižiūrėti, kaipgi tas raštingumo etalonas atrodo pačių būsimųjų kalbininkų lituanistų tvirtovėje. Visai galimas daiktas, kad ir ten reikalai nebūtų tokie džiuginantys, kaip norėtųsi.

Beje, dramatiškų gaidų neatsisakyta ir čia – barstydamiesi pelenais galvas, VLKK pranešime spaudai skaitome: „Pabrėžtina, kad ne visos aukštosios mokyklos, vertindamos magistro darbus, atsižvelgia į kalbos taisyklingumą – net 32 proc. aukščiausiu balu (puikiai) įvertintų darbų yra žemo raštingumo.“ Vargu ar čia yra kas pabrėžtino, išskyrus dar sykį akis badantį turinio ir raiškos kokybės tapatinimą. Be abejo, kiekvieną atvejį reiktų nagrinėti atskirai, bet vertindami kokybiškai atliktus tyrimus aukštųjų mokyklų pedagogai yra natūraliai linkę pažymį ne sumažinti dėl kalbinės raiškos trūkumų, bet kilstelėti nepaisant jų. O gal ir baigiamųjų darbų vertintojus laikysime beraščiais? Panašu, kad vėl užkliūta už varčios.

Tačiau aukštųjų mokyklų studentų raštingumo problema nuo to nė kiek nesumažėja – stinga ne tik kalbos mokėjimo rašybos tikrintuvo lygiu, bet ir elementaraus apsiskaitymo, o dėl to stokojama įgūdžių vartoti žodžius, formuluoti sakinius bei artikuliuoti mintis. Ir anaiptol ne taip paprasta atsakyti į klausimą, ką gi daryti. Galima įvesti reikalavimą, kad visi baigiamieji darbai būtų redaguojami, tačiau tuomet rezultatas atspindės ne tiek studentų brendimą iš mažaraštystės liūno, kiek bendrą redaktoriams išleistų pinigų kiekį. Tik kažin ar į gera, nes galiausiai vis tiek turėtume konstatuoti ne raštingumo situacijos pagerėjimą, o tai, kad problema pakišta po kilimu.

Darbas su mokyklomis? Būtų neblogai, tačiau užuot parodžiusi, kad gali ne tik atlikti itin „reprezentatyvius“ ir „objektyvius“ ilgalaikius tyrimus, bet ir ko nors realiai imtis, idant bent truputį pateisintų į save nukreiptą mokesčių mokėtojų pinigų srautą, tame pačiame pranešime spaudai VLKK, girdi, „kreipėsi į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį ir pasiūlė stiprinti lietuvių kalbos mokymą bendrojo ugdymo mokyklose, suteikti jų absolventams tinkamus lietuvių kalbos pagrindus.“ Belieka pagūžčioti pečiais, kad, mutatis mutandis, nesikreipė į Lietuvos universitetų rektorių konferenciją su pasiūlymu suteikti universitetų absolventams aukštąjį išsilavinimą.

Peršasi išvados, liūdnesnės net už VLKK atlikto tyrimo rezultatus, tad jas paliksime susiformuluoti pačiam skaitytojui, o kalbininkus norėtųsi paraginti ne tik atsipeikėti ir susivokti, kad Vilniuje yra ir turistų, kuriems gali prireikti nukakti į oro uostą, bet ir pradėti į raštingumą žvelgti bent mažumą plačiau negu į rašybos tikrinimo priemonių taikymą ir nepainioti nei turinio su forma, nei „bendrojo visuomenės raštingumo“ su didžiųjų ar mažųjų kalbos klaidų sąrašu. Jei dalykai būtų sutvarkomi taip paprastai, vargu ar mums bebūtų reikalingi patys kalbininkai – VLKK jau beveik pavyko tuo įtikinti visuomenę.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Juokaudamas darbdaviui pasakė trokštamą atlyginimą – jo atsakymas pribloškė (58)

Dirbu vienoj reklamos įmonėje dizaineriu , gaunu aš tą 1000 Eur „į rankas“. Prieš tai...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (186)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Aš tik už žiemos laiką – pagalvokime apie moksleivius (195)

Reikia palikti žiemos laiką, nes: palikus vasaros laiką moksleiviams ilgiau tektų keliauti į...

Kaunietė nori būti išgirsta: ar kam nors tai rūpi? (4)

Neseniai „Kas vyksta Kaune“ buvo įkeltas video, kaip pilietis vagia miesto trinkeles .

Top naujienos

Istorikas iš Vokietijos Lietuvą pažino nusprendęs čia išlaikyti vairavimo teises (106)

Kai priėjęs pasisveikinti Felixas Ackermannas raiškiai ištaria „laba diena“, pasitikslinu...

Prezidentiniuose reitinguose neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Pilnai dar neveikiančiu keltu „Regina Seaways“ plukdo į Švediją: nepatogumus kompensavo kotletu (39)

Spalio pradžioje iš Kylio į Klaipėdą plaukusiame kelte „ Regina Seaways “ dėl gedimo...

Nematoma kraupi realybė: Dovilės Didžiūnaitytės organizme rasto „oksiko“ Lietuvoje įsigyti galima paprasčiau nei manote (79)

Tragiškai žuvusios Dovilės Didžiūnaitytės istorija iki šiol yra didelė mįslė. Praėjusių...

Naktinis reidas Vilniuje: po „CityBee“ gaudynių paaiškėjo kuriozinė situacija (22)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį reidą Vilniuje surengę pareigūnai pričiupo ir nelegaliai...

NBA lygoje – vampyriškas Sabonio dėjimas su lietuvišku krauju per du varžovus ir solidus dvigubas dublis (1)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Milvokyje vykusiose NBA rungtynėse vietos „Bucks“ (2/0)...

Ekipos progresu pasiguodęs Milaknis prisiminė pernykštę patirtį: jau buvo tokių situacijų (2)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkams nepavyko savaitės Eurolygoje užbaigti antra pergale: Stambulo...

Savaitgalį orai pasikeis galutinai: nemalonumai apims visą Lietuvą (53)

Šeštadienį Lietuvoje termometrai rodys 8–13 °C. O nuo naujos savaitės vidurio orai pasidarys...

„Penktas kėlinys“ tarp Jasikevičiaus ir Obradovičiaus – varžėsi komplimentais (14)

Žaidė gerai, bet varžovai buvo dar geresni. Kauno „Žalgiris“ 75:82 nusileido Stambulo...

Urbšys kirto „valstiečių“ veidams: atrodo, kad jie yra apsvaigę nuo valdžios (166)

Lietuvoje – tikra įrašų krizė. Nereikalingus ir nenaudingus įrašus – sunaikina. O naudingi...