Rusija, strateginė Sirijos sąjungininkė Artimuosiuose Rytuose, griežtai pasisako prieš karinę NATO intervenciją ir ginklais remia Damasko vyriausybę. Tai nestebina žinant, kad jos senus sąjungininkus - Saddamą Husseiną, Muammarą Gaddafi, vieną po kito jau prarijo JAV demokratijos jėgos. Dvidešimto amžiaus Lotynų Amerikos demokratizavimo pavyzdžiai atskleidžia, kad nuvertus Assadą galima tikėtis pro-amerikietiško vadovo. Tai mažiausiai, ko Rusija trokšta jos karinėms bazėms ir vienam karinių uostų - Tartous esant Sirijoje.
Kita vertus, Rusiją taip pat neramina ir tai, kad nuvertus Alavitų režimą, valdžia Sirijoje atiteks sunitams. Tai reikštų, kad Saudo Arabijos politika, priešiška šiitams ir ypatingai kitam Rusijos sąjungininkui regione - Iranui, ras daugiau pasekėjų. Tuo tarpu kitoje barikadų pusėje – Turkija, islamiška ir moderni valstybė, siekianti dominuoti regione. Pašalinus Assadą, Teheranas netektų pagrindinio sąjungininko ir jo įtaka sunitų dominuojančiame regione sumažėtų.
Jei Turkija sugebėtų pasinaudoti susilpnėjusia Irano valdžia Irake, galbūt išspręstų kurdų regiono Kirkuk klausimą (dab. Šiaurės Irakas). Pastarasis gausus naftos ištekliais, ir Turkija su Iraku dar nuo Osmanų imperijos žlugimo laikų nesutaria, kuriai valstybei jis priklauso. Taip pat reikėtų paminėti, kad jei naujoji Sirija bus valdoma sunitų, ją bus lengviau kontroliuoti turkams, kurių dauguma taip pat išpažįsta šią islamo religinę kryptį.
Atrodo, kad Damasko vyriausybės nuvertimas turkams naudingas. Tačiau reikia pripažinti, kad Turkija, turėdama etnininių mažumų - kurdų ir alevitų, kurios jaučiasi sunitų priespaudoje, atvirai kišdamasi į Sirijos konfliktą, iš dalies pati rizikuoja vidaus konfliktu. Saudo Arabija, kurioje dominuoja sunitai, taip pat daro viską, kad sumažintų šiitų ir Irano įtaką regione. Didelius nepatogumus jiems ir taip kelia vadovas Bagdade, kuris atrodo labiau linkęs klausyti Teherano nei Arabų lygos.
Tačiau Siriją dar galima „perauklėti“. Jei šiitų Alavi režimas Sirijoje būtų nuverstas ir pakeistas į vyriausybę, kurioje dominuoja sunitai, tai būtų didelis laimėjimas. Ir ne vien Saudo Arabijai, bet visiems Persų įlankos arabams. Tokia baigtis vėl gi susilpnintų regiono super jėgą Iraną ir visą bauginantį šiitų pusratį – Iraną, Siriją, Libaną ir Iraką. Todėl nenuostabu, kad arabai remia opoziciją pinigais ir ginklais.
Tuo tarpu Iranas, kurį su Sirija sieja seni strateginiai ryšiai, remia Damasko vyriausybę - taip pat ginklais, pinigais, kad tik išlaikytų Assadą valdžioje kuo ilgiau. Kodėl? Apsuptam radikaliųjų sunitų Iranui būtų sunku išlaikyti savo įtaką Irake, o susilpnėjus „Hezbollah“ vyriausybei Libane, kuri finansuojama per Siriją, Iranas iš esmės liktų nuošalyje Arabų ir Izraelio konflikte.
Vertėtų prisiminti ir branduolinės energetikos klausimą: jei įvykiai tikrai klostysis Iranui nepalankia linkme, ko gero, jis nė už ką nesutiks nutraukti branduolinės energijos vystymo, ir gandai apie galimą ginklo kūrimą jam bus netgi naudingi saugumo sumetimais. Tuo tarpu JAV politika Artimuosiuose Rytuose aiški: dominuoti Iraną ir Siriją bei pakeisti autokratinius režimus į demokratinius.
Assadui pasitraukus, JAV įsirašytų į įtvirtintų demokratijų sąrašą dar vieną valstybę ir pagaliau susilpnintų Irano įtaką regione. Tokia baigtis tenkintų Vašingtoną kurio didžiausias galvos skausmas yra tai, kad šiitų šalys - Libanas, Sirija, Iranas, Irakas ir nedidelis regionas Saudo Arabijoje, turtingas naftos ištekliais, gali sudaryti sąjungą ir prisišlieti prie Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos. Joje dominuoja Kinija ir Rusija, tad JAV galutinai prarastų įtaką šioms valstybėms ir jų naftos resursams.
Būtent Sirijos konfliktas nuspręs, kurios iš šių šalių įsitvirtins regione ir išplės savo įtakos sferas. Deja, joms mažai terūpi Sirijos žmonių likimas - tiek Damasko vyriausybė, tiek opozicija yra ginkluojamos, taip dar labiau aštrinant konfliktą. Tačiau viena aišku: kad ir kuo šis konfliktas baigsis, vargu ar tai bus Sirija, kuri nulems jo baigtį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!