aA
Šiandien pirmą kartą apsipirkau naujoje parduotuvėje Naugarduko gatvėje ir pagalvojau, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas Lietuvoje nuo mano vaikystės (atgavus Nepriklausomybę man buvo septyneri) iki dabar. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip į tą pačią vietą, kur dabartinė parduotuvė, prieš kokius 20 metų su mama ir sese ėjome į čia veikusią prekybos bazę. Ateidavome čia kaip į muziejų. Juos, žinoma, irgi lankėme, bet atvykti čia pasidairyti taip pat buvo didelė pramoga.
© DELFI / Karolina Pansevič

Iki tol visos kitos aplink namus Fabijoniškėse buvusios parduotuvės buvo kitokios, „sovietinės“, o ši atrodė labai „vakarietiška“ (bent taip kalbėjo tėvai). Kitos parduotuvės buvo panašios į parduotuves kaime Vydeniuose, prie Varėnos, tik didesnės. Kur prašai už prekystalio stovinčios tetos „Love Is“ ir plombyro, ji tau paduoda. Arba su mama ir sese stovi pasiskirsčius prie skirtingų prekystalių eilėse toje pačioje parduotuvėje, kad pavyktų greičiau atstovėti eiles ir įsigyti skirtingų produktų.

O čia pirmą kartą pamačiau vežimėlius maisto prekėms, ir krepšelius, su kuriais gali pats naviguoti parduotuvėje ir rinktis prekes pats, jas paliesti! Ten buvo ir atskiri mėsos ir pieno produktų skyriai, į kuriuos reikėdavo įeiti – šaldytuvai, į kuriuos su sese landžiodavome pirmyn ir atgal pro tokius kabančius plastiko gabalus. Koks kosmosas visa tai atrodė!

Bet geriausia, kad čia pirmą kartą nusipirkome ir paragavome traškučių (dievaži, meilė traškučiams liko iki šiol). Pirmą kartą čia pirkome ir vokiškos kavos, šokoladuką, kurio vieną batonėlį peiliu dalindavome į keturias dalis visai šeimai. Vėliau atsirado maišeliai su mažais šokoladiniais batonėliais, kuriuos slapčia vis traukdavome su sese iš spintelės ir slėpdavome tuščius popierėlius.

Dar labai gerai pamenu, kaip Fabijoniškėse su drauge eidavome į pusiaukelėje tarp mūsų namų įsikūrusią parduotuvę su atskiru dideliu raštinės reikmenų skyriumi – pažioplinėti tarp gausybės spalvotų lapų ir rašiklių, nes kitose parduotuvėse nebuvo tokios įvairovės. Ir savo dienpinigius leidome jiems arba taupėme dezodorantui (reklamų paveiktos kažkaip labai jo norėjom) bei naujai „Sel“ kasetei. Atrodė, kad gyvenimas pasikeis iš esmės nusipirkus šiuos daiktus.

Ir pasikeitė – tik ne vien dėl to, kad juos nusipirkome. Dėl to, kad dabar, jeigu uoliai stengiesi ir sieki, Lietuvoje gali įsigyti bet ką. Bet kurioje parduotuvėje, kurios ant kiekvieno kampo, gali rasti, ko tik širdis geidžia – jokio deficito. Ir, svarbiausia, jeigu tai jose parduodama, vadinasi, žmonės perka – gali sau tai leisti.

Man tikrai labai gera gyventi Lietuvoje ir neketinu iš jos išvykti ilgam. Jokiu būdu nenoriu įžeisti emigravusių tautiečių, tačiau pastaruoju metu gausūs tekstai iš serijos „Lietuvoje gyventi neįmanoma“ ir įkvėpė parašyti šį tekstą – čia gyventi tikrai įmanoma ir netgi labai gera.

Čia maži atstumai ir palyginti nedidelės išlaidos būstui. Paslaugų kokybė daugeliu atveju – nepriekaištinga, o jeigu priekaištinga, dėl kliento viskas daroma, kad tai pasikeistų. Ne taip kaip, tarkim, Belgijoje, kur niekas nesistengia teikti kokybiškos paslaugos (pvz. aptarnavimo), nes žmonės keičiasi, jų visada bus ir niekas neturi vilties įgyti lojalių klientų. Čia visiems rūpi kitų nuomonė ir kad ji būtų gera, dėl to stengiamasi. Čia klesti kultūra, sporto renginiai – tik spėk planuoti laiką.

Šias ir daug kitų priežasčių, kodėl Lietuvoje gyventi gera, vardinau ir Klaipėdoje lankant draugus netyčia sutiktiems emigrantams iš Norvegijos, kur šie sakėsi statantys pastolius. Dailiai nuaugę vyrukai (sporto salėje, sakė, leidžia visą laisvalaikį, nes daugiau nėra, ką ten veikti), deja, labai skundėsi, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, dėl to ir išvažiavo. Nuoširdžiai susirūpinusi prašiau argumentuoti dėl ko.

Gavau atsakymą: „Negi turiu čia dirbti už 800 eurų ir neturėti galimybės užsidirbti daugiau? O dar ir iki tų 800 eurų kiek reikia atkentėti. Ten va išvažiavom ir iškart „babkes normalias vartom“. Pasiteiravau, kodėl jie neturėjo galimybės čia užsidirbti daugiau? Papasakojau, kad man pasisekė – aš jau seniai perkopiau jų minėtą atlygio ribą. Iki tol „iškentėjau“ daug mokslų, nedidelių atlyginimų, pradėjau nuo 200 litų, pirmame kurse gaudavau 500 litų, vėliau nuosekliai ir kantriai mokiausi ir augau, visada dirbau, dabar jau galiu gyventi tikrai oriai. Gavau atsakymą: „Dar ko – kiek čia galima mokytis, kentėti ir vargti be babkių, kai dar neaišku, ar prisimokęs uždirbsi daugiau. Norisi iškart gerai gyventi“.

Kaip minėjau, tikrai nenoriu nieko įžeisti, pabendravome tikrai maloniai ir man buvo įdomu išgirsti kitokią nuomonę, konstruktyvios kritikos šaliai (taip, dėl politinių aspektų jos turiu nemažai ir pati), tačiau jos neišgirdau. Ir dar kartą įsitikinau, kad gyvenimu Lietuvoje labiausiai džiaugiasi tie, kurie raško savo sunkiu darbu ir pastangomis sunokintus vaisius. Tie, kurie žino, kad viskas iš esmės priklauso nuo jų pačių ir labai daug ką galima pakeisti į gera. Ir kad norint suvalgyti šokoladinį batonėlį gali jį rasti ir leisti sau nusipirkti. Ar net du.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Porą užklupo netikėta žinia – papasakojo, kas padėjo įveikti krizę (9)

Neseniai buvo minima pasaulinė diabeto diena. Ačiū už rūpestį, nesergu, bet jei jau...

Lietuvos prezidento rinkimų kampanija įsibėgėja: kodėl Lietuvai reikia antrojo Trumpo? (54)

Aš tikrai myliu Lietuvą. Esu žmogus, kurį, manau, auklėjo pakankamai patriotiškai. Nors tikrai...

Draugės palaikymą juto net ir po mirties – skeptikų kalbos neįdomios (33)

Tas buvo seniai, bet pamenu iki šiol. Manau, kad artimi žmonės nepalieka mūsų, stebi iš...

Ieškojo darbo valstybės tarnyboje – kilo daug nepatogių klausimų (74)

Galvojau, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, bet ji tikrai yra. Mano straipsnis gavo tam tikrą...

Benamės katės Dzūkijos gyventojai tapo galvos skausmu: kur besikreipi, grįžti į pradinį tašką (5)

Mūsų kaime, kuris yra Dzūkijoje , tarp miškų, prieš trejus metus kažkas atvežė ir išmetė...

Top naujienos

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą (51)

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas (5)

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

ES gimė Italijos saloje, dabar jos gyventojai nori lauk (18)

Niūriai žvelgdamas į apleistą salos uostą, Ciro Alleatis nė kiek neabejoja, kas yra kaltas dėl...

Kremliaus Trojos arklys Europoje: pavojingas susitarimas su rusais – tik pradžia (521)

Dar 2017-ųjų lapkritį Ispanija kaltino Rusiją dėl kišimosi į referendumą Katalonijoje....

Gali užtekti vienintelio kriterijaus, kad vaikas būtų paimamas iš šeimos (506)

Alkoholis ir vaikų priežiūra - įstatymiškai neuždrausta, tačiau sunkiai suderinama....

Tragiškas Celine Dion gyvenimas - lyg prakeiksmas: lydimas gedulo, persileidimų ir vyro kančių (1)

Kanadiečių dainininkės Celine Dion širdis niekuomet nepamirš velionio vyro ir buvusio...

Ketvertuko šeimoje po kaltinimų vyrui – skaudūs išbandymai: motina ryžosi prabilti atvirai (221)

Ašaros, pakilęs kraujo spaudimas ir dingstantis pienas – pirmojo Panevėžyje ir šešto Lietuvoje...

Sinoptikai perspėja: šaltukas primins, kad artėja žiema (7)

Pirmadienį Baltijos regiono link savo poveikio sferą plės Skandinaviškas anticiklonas, Lietuva...

Monika Šedžiuvienė – atvirai apie išgalvotas „sužadėtuves“, būsimas vestuves bažnyčioje ir vaikus su naujuoju draugu (174)

Nepaisant keletą metų trukančių viešų skyrybų, šiandien Monika Šedžiuvienė sako esanti...