Nors mūsų abiejų politinės pažiūros, labai tikėtina, yra nesutampančios, tačiau džiugu matyti dešiniosios politinės minties atstovą, kurio straipsniuose dar neteko matyti ryškaus elitizmo tautiečių atžvilgiu ir žiūrėjimo į juos iš aukšto. Atrodytų, tai būtų savaime suprantami dalykai, tačiau mano manymu ypač paskutiniuoju metu dešiniosios politinės minties stovykloje minėti neigiami reiškiniai pastebimi vis dažniau ir dažniau, tad paprastos pagarbos jau nebegalime laikyti duotybe. Bet nenukrypkime nuo temos...

Vienas įdomiai „susiskaičiusių“ straipsnių –„Šildymo kainų sprendimas – kompensacijų naikinimas ir NT mokestis“. Jo esmė – pensininkai gyvena pernelyg prabangiuose butuose, kuriuos jiems išlaikyti yra sudėtinga.="http:>

Komunaliniai mokesčiai, pirmiausia šildymas, yra per sunki našta nemažai daliai pensininkų, todėl jie pagalbos kreipiasi į vyriausybę kompensacijų už šildymą forma. Tai palengvina buto išlaikymo naštą, kas duoda gebėjimo tai padaryti patiems be niekieno pagalbos iliuziją ir sumažina jų paskatą ieškoti būdų išvengti tokių didelių komunalinių mokesčių apskritai.

Dėl to jie yra labiau linkę nepritarti renovacijos planams, taip, pagal seną masinės renovacijos tvarką, stabdant renovacijos procesą visiškai, o apie jų persikėlimą į kaimą, kur šildymas yra kur kas pigesnis, galima išvis pamiršti. Dėl to gerb. R. Sadauskas-Kvietkevičius siūlo kompensacijas už šildymą naikinti visiškai (sutaupytais pinigais „truputį padidinant valstybės remiamą pajamų dydį, jokiu būdu jo nesiejant su būsto eksploatavimo išlaidomis“) bei įvesti visuotinį nekilnojamo turto mokestį be išimčių pirmam būstui.

Autorius tinkamai ir tiksliai įvardijo renovacijos stabdymo problemą. Tikrai, su daugiabučių renovacijos procesu Lietuvoje yra sudėtinga situacija. Vis dėlto, jo pateiktiems šios problemos sprendimo pasiūlymams pritarti negaliu.

Politikai, kaip teisingai buvo pastebėta, tikrai mėgsta išnaudoti aukštų sąskaitų už šildymą retoriką, ypač priešrinkiminiu periodu. Manau, nesuklysiu pridėdamas, kad masinės renovacijos retorika politiniams tikslams buvo ir yra išnaudojama taip pat dažnai. Nepaisant to, gerb. R. Sadauskas-Kvietkevičius vis tik nuvertina ne vien gyvenimo provincijoje stereotipų įtaką pensininkų sprendimui, bet ir pačių stereotipų realumą.

Manau, niekas negali paneigti, kad mažesniuose miesteliuose ir provincijoje socialinės paslaugos pasiekiamos sudėtingiau ne tariamai, bet realiai. Politikai dažnai kalba apie mokyklų tinklo optimizavimą, kuomet mokyklos, kuriose yra mažai mokinių, yra uždaromos ar sujungiamos su kitomis ir mokiniai turi kulniuoti į kitas mokyklas, kartais esančias visai kitame miestelyje. Jeigu tai vyksta su mokyklomis, tuomet kodėl tai neturėtų vykti ir su kitomis socialinėmis paslaugomis, pavyzdžiui sveikatos apsauga ar policija? Ten taip pat vyksta procesai, optimizuojantys minėtų socialinių paslaugų tiekėjų išlaidas prieinamumo kaina.

Žinoma, čia nereikėtų perdėti ir teigti, kad sveikatos apsauga ar saugumo užtikrinimas mažesniuose miesteliuose visiškai išnyko ir dabar pensininkai, persikėlę ten, be šalia esančių medikų greitai išmirs arba, be šalia esančių policininkų, banditai iš jų atims visas santaupas. Tačiau kaip Tytuvėnų miestelio patirtis rodo, minėtų socialinių paslaugų prieinamumas sumažėjo gan drastiškai: policija Tytuvėnuose dirba tik 2 dienas per savaitę, o ligoninė, esanti miestelyje, geba suteikti tik pirmą medicininę pagalbą. Pasitaikius rimtesnei bėdai greitosios medicininės pagalbos reikia laukti iš už maždaug 20 km esančios Kelmės.

Nors čia galima paprieštarauti sakant, kad tas būdinga tik mažiems miesteliams, tokiems kaip Tytuvėnai, tačiau bent kiek didesniuose miesteliuose, kaip, pavyzdžiui, Kelmė, tas socialinių paslaugų prieinamumo mažėjimas yra išvengiamas. Ir tai yra tiesa. Bet čia siūlyčiau nepamiršti, kad be „bent kiek didesnių miestelių“ dar yra taip vadinamieji bažnytkaimiai ir vienkiemiai, į kuriuos taip pat yra siūloma keltis ir kuriuose socialinės paslaugos praktiškai nepasiekiamos visiškai. Ir jie niekur nedingsta. Kaip ir žmonės juose.

Taip pat reikėtų adresuoti gerb. R. Sadausko-Kvietkevičiaus visureigio pavyzdį. Jo esmė ta, kad pensininkams nėra paskatos stengtis dėl mažesnių šildymo sąskaitų, nes, kaip leidžiama suprasti, jei šildymo sąskaita viršys tam tikrą lygį, už perviršį bus galima gauti kompensaciją („(...) valstybė sumokėtų už tą jo (kuro) suvartotą dalį, kuri viršija 5 litrus šimtui kilometrų, iš visureigio jūsų niekas neiškrapštytų (...)).

Čia yra pastebimas netikslumas dėl kompensacijų skyrimo tvarkos supratimo. Jos skiriamos ne nuo šildymo sąskaitų dydžio (tiesa, tas dydis yra paskata kompensacijos paprašymui) ir ne nuo buto kvadratūros, bet nuo gaunamų pajamų dydžio, kas į geresnes kreipimosi sąlygas stato būtent provincijos gyventojus (jie gauna kompensacijas už kietąjį kurą, taip vadinamuosius „malkpinigius“), nes jų vidutinės pajamos paprastai yra mažesnės nei miesto gyventojų.

Bet sveikatos apsauga ir policija nėra vienintelės socialinės paslaugos, dažnai taip reikalingos aptariamai visuomeninei grupei. Vienkiemiuose bei, neretai, „bažnytkaimiuose“ yra sudėtingas priėjimas prie paprasčiausios parduotuvės. Iki jos dažnai tenka keliauti ne vieną kilometrą.

Kietasis kuras savo eksploatavimui taip pat reikalauja tam tikrų pastangų. Kasmet papildžius kietojo kuro atsargas, jas reikia sunešti į kokį sandėliuką, o kur dar poreikis kiekvieną dieną eiti ir atsinešti po glėbį malkų. Galbūt mums tokios problemos ir atrodo niekinės, tačiau jos yra potencialiai sunkios garbų amžių sulaukusiems arba sunkiomis ligomis sergantiems senjorams.

Tiesa, čia reikia pripažinti, kad toli gražu ne visi pensininkai serga arba jau yra pasiekę tokį amžių, kuris jiems neleistų tinkamai funkcionuoti kad ir tame pačiame vienkiemyje. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad autoriaus pasiūlymai dėl visiško kompensacijų už šildymą naikinimo bei visuotinis NT mokestis darytų neigiamą įtaką ne vien tiems „sveikiems sąlyginai jauniems“ senjorams, bet ir tiems, kurie gyvenimo provincijoje alternatyvos jau nebeturi.
Šildymo sąskaita

Tiesą sakant, negaliu nepastebėti, kad kalba vyksta vien apie pensininkus, tarsi jie būtų vieninteliai kompensacijų už šildymą gavėjai. Nors tikėtina, kad jie ir yra dauguma, tačiau šalia jų stovi ir kitos socialiai jautrios visuomenės grupės – pirmiausia jaunos bei daugiavaikės šeimos, taip pat ir bedarbiai. Nors minėtos visuomenės grupės didelių problemų dėl socialinių paslaugų pasiekiamumo neturėtų (tikėtina, kad jų atstovai yra sveikesni, tad jų paprasčiausiai prireikia gerokai rečiau), tačiau jų atstovai kraustytis į provinciją realiai negalėtų.

Bedarbiams provincijoje būtų daug sunkiau susirasti darbą, o daugiavaikėms ir jaunoms šeimoms ir jų atžaloms gyvenimo šansai (turima omeny ne vien darbo radimo galimybę, bet „gyvenimo šansus“ bendrai – ir visuomeninę veiklą, ir švietimo galimybes, ir t. t.) ten būtų paprasčiausiai gerokai menkesni nei mieste. Tad jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms bei bedarbiams be kompensacijų už šildymą mieste tektų spaustis dar sunkiau.

Šiek tiek apie nekilnojamo turto mokestį. Kalbant bendrai, jis yra gera idėja. Jį įvedus gyventojai savo nekilnojamą turtą būtų paskatinti naudoti efektyviau: arba jį naudoti, arba išnuomoti, arba parduoti. Tai yra gerai. Vis tik visuotinis NT mokestis be jokių išlygų pirmam būstui arba, kas būtų geresnė alternatyva, būstui iki tam tikros numatytos rinkos vertės dydžio apmokestinant tik tą dydį, kuri viršija numatytą turto dalį, skaudžiai smogtų jautriausiems visuomenės sluoksniams. Tai iš dalies panaikintų NT mokesčio perskirstymo mažiau turinčiųjų naudai efektą („iš dalies“ todėl, kad daugiau uždirbantieji tikėtina turėtų daugiau NT, tad jie vis tiek sumokėtų daugiau mokesčių), kas dažnai būna NT mokesčio esmė ir siekiamybė.

Vis dėlto, kaip jau minėta, gerb. R. Sadauskas-Kvietkevičius puikiai įvardijo problemą. Daugiabučių renovacija neabejotinai yra geras būdas siekti efektyvesnio energijos panaudojimo. Tai yra ideali investicija. Jo pagrindinė mintis apie pensininkų persikraustymą į provinciją taip sutaupant daugiau energijos, tiesa sakant, irgi yra gera ir, idealiai, būtų labai naudinga, jei jie vis tik nuspręstų kraustytis provincijon.

Vis tik autoriaus siūlomi šios problemos sprendimo būdai nėra patys tinkamiausi, nes jie neigiamai paliečia tiek kitus socialiai jautrius visuomenės sluoksnius (jaunas ir daugiavaikes šeimas, bedarbius ir kitus), kuriems persikėlimas taip pat nėra išeitis, tiek tuos pensininkus, kuriems gyvenimas mieste yra veikiau ne prabanga, bet būtinybė (ar dėl amžiaus, ar dėl sveikatos būklės).

Tad kaip tuomet atrasti tą tinkamą visuotinės daugiabučių renovacijos būdą be didelių skaudžių padarinių? O gal vis tik dabartinė naujoji masinės renovacijos tvarka ir yra tas kiek įmanoma humaniškesnis problemos sprendimo būdas? Sakyčiau taip: jis ir palieka taip reikalingas kompensacijas jautriausiems visuomenės sluoksniams, ir suteikia galimybę renovacijai besipriešinantiems pensininkams panaikinti tą pasipriešinimą sąlygojančią paskatą. Tai – žmoniškas kelias pažangos link.

Tai yra asmeninė nario nuomonė, o ne oficiali Akademinio politologų klubo (APK) pozicija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!