Žinoma sėkmė sėkme, bet gana nemažai svarbus ir verslininko požiūris į savo verslą. Mes su Gražke, bendradarbiaudamos su kitais lietuviškais verslininkais (nes kai kurias paslaugas vis tik teko pirkti iš kitų), susidūrėm su velniai žino kokios kilmės reiškiniu, kurį pavadinom „pažadukų pažadai“. Nesu tikra ar tokie dalykai galėtų vykti kokioje nors Vokietijoje ar kitoje į ją panašioje šalyje, bet mūsų Marijos žemėje pažadai yra tai, ką lengvai gauni dideliais kiekiais ir visiškai nemokamai iš visų kitų, tuo tarpu viso kito, ko tikiesi iš tų kitų (ir už ką esi pasiruošęs sumokėti), taip ir lieka po klaustuku, kaip kokioje loterijoje.
Pirmasis mūsų gautas visiškai nemokamas ir labai didelis pažadas buvo dėl išnuomotų patalpų tvarkingumo ir tinkamumo viešo maitinimo veiklai. Kadangi anksčiau ten veikė kita kavinė, patikėjome, jog viskas patalpose turėtų būti gerai. Pačius pirmus įtarimus apie „pažaduko“ reiškinį sukėlė šviestuvo keitimas, atradome, jog lempa ant lubų kabojo privyniota prie laidų su izoliacija.
Šiek tiek vėliau, sujungus virtuvėje į rozetes tokius prietaisus kaip šaldytuvas, konvekcinė krosnis ir pan. gavome nedidelį elektros pakratymą toms dalims, kuriomis prisilietėme prie metalinių prietaisų dalių ir, negana to, pajutome negerą svylančios izoliacijos kvapą.
Išsikvietus elektriką, paaiškėjo, kad elektros įvadas yra visiškai netvarkingas, laidai dega, skydelį reikia keisti ir apskritai visa ta „suvyniotos izoliacijos“ elektros sistema yra laba ydinga kavinės veiklai, kur vienu metu veiks daugybė galingų elektros prietaisų. Taip pat dar atradome problemų su santechnika, remonto metu paaiškėjusių sienų problemų ir daug ko, kas buvo paslėpta po pažadu „viskas čia sutvarkyta, galima iš karto pradėti dirbti“.
Nors mes su Gražke nusprendėm, kad dėl tokių smulkmenų nusivilti neverta, dar geriau – kai dabar žinai, kur koks laidas eina tavo kokteilinėje ir kur kokio plonumo siena – niekas taip nepraturtina, kaip pažinimas, ar ne? Apie kitus su patalpom susijusius neišpildytus pažadus net nepasakosiu, mes tai nurašėm į „praeities legendų“ skyrelį ir nusprendėm nesipykti su mums svarbiais žmonėmis.
Kitas gana nemažas ir visiškai nemokamas pažadas buvo gautas iš reklamines paslaugas teikiančios įmonės. Mes norėjome atsidaryti su šaunia, mūsų draugo dizainerio sukurta iškaba. Tereikėjo ją pagaminti ir pakabinti (sutvarkius visus privalomus formalumus). Tačiau įmonės dizaineris, pasiūlė pakoreguoti iškabos maketą. Tuomet mes porą savaičių derinom naują maketą, tuomet suderinom ir tada sulaukiau skambučio iš įmonės direktoriaus, kuris pareiškė, jog užsakymas jiems yra per smulkus ir jie nesiims jo daryti, bet kad mes neliktume be nieko, užsakymas bus perduotas kitai reklamą gaminančiai įmonei. Kaip tarė, taip ir padarė – perdavė. Naujos įmonės dizaineris pasiūlė pakoreguoti maketą. Iškabos iki šiol neturime. Panašu, kad teks pradžiai apsieiti be jos, nes derinimai su atsakingomis institucijomis trunka 27 dienas, o iki mūsų atsidarymo liko tik savaitė.
Kitas šaunus nemokamas pažadas buvo gautas iš pilstomą alų tiekiančios įmonės. Aš gal kokį mėnesį derinausi dėl mums reikalingo asortimento. Pradžioje mes negalvojome turėti kokteilinėje pilstomo alaus, bet paskui nusprendėm kokį įdomesnį įsileisti, kad lankytojai, kurie nemėgsta kokteilių, nepraeitų pro šalį.
Įdomesnio pilstomo alaus gauti nėra taip lengva, kaip įprasto alaus, tad ieškojau ir viską derinau iš anksto. Galiausiai pasirašėm tiekimo sutartį ir laukėme kada atsakingos institucijos išrašys alkoholio licenciją (pasirodo išrašymas trunka tris dienas). Likus vienai dienai iki licencijos išrašymo, paskambino tiekėjas ir pareiškė, kad mums reikalingo alaus neturi ir geriausiu atveju turės kitos savaitės pabaigoje, o gal ir vėliau. Ką gi, atsidarymo dieną neturėsim ne tik iškabos, bet neturėsim ir pilstomo alaus.
Kitas įdomus niuansas – uniforma. Užsisakėme marškinėlius. Sumokėjome pinigus. Praėjus dviem dienom, pinigai grįžo į sąskaitą. Susisiekti su gamintojais ir paklausti, kas negerai, nepavyko. Šioje vietoje teko imtis plano B.
Dar vienas pažadas, kuris jau visai nebuvo nemokamas – kavos aparatas. Su intencija įtikti ne tik pilstomo alaus mėgėjams, bet ir kavos mėgėjams, užsisakėme kavos ir kavos aparatą. Sumokėjome pagal išankstinę sąskaitą. Turėjo pristatyti į vietą. Praėjus kelioms savaitėms nieko negavome. Pradėjome nerimauti. Tvarkant elektros ir kitus su patalpomis susijusius reikalus patalpų savininkas užsiminė „tuo pačiu atvešiu ir jūsų kavos aparatą“. Iki šiol nežinome visos istorijos, kokiu būdu mūsų siuntinys, už kurį sumokėjome įmonės vardu, atsidūrė pas fizinį asmenį, niekaip nesusijusį su mūsų įmone. Tikriausiai visa tai vėl gi suguls į jau minėtą „praeities legendų“ skyrelį.
Mums su Gražke kylančią neviltį, jog pasakymas „žmogui žmogui vilkas“ yra gryna teisybė, nugesino ne kas kita, bet visuomenėje beviltiškomis laikomos valstybinės institucijos. Pastarosios ne tik maloniai konsultavo ir teikė krūvas pažadų, bet skirtingai nuo kai kurių privatininkų, jie puikiai savo pažadus tesėjo – pažada per tris dienas licenciją ir trečią dieną išduoda licenciją.
Pažada pirmadieniui po patikrinimo išrašyti maisto tvarkymo pažymėjimą ir išrašo. Pažada iškabos projektą derinti 27 dienas, taip ir daro. O ko verti visi informavimai oficialiais raštais! Čia jums ne skambutis „nepergyvenkite, alaus tikrai turėsime“ arba „siuntinį gausite kitą savaitę“. Kad ir kaip tai būtų keista, bet šį kartą visi laurai mūsų valstybei – verslą joje daryti nėra neįmanoma – žinai tikslius dokumentų sutvarkymo terminus, visą informaciją gali gauti raštiškai, neišpildomų pažadų niekas neteikia, o iš karto pasako kas ne jų kompetencijoje.
Tuo tarpu privatus verslas, jei tai nėra anksčiau mano minėto socialinio kapitalo dalis, labai paveda. Jeigu visas paslaugas tektų imti vien iš nepažįstamų, manau, kad užsilenktume nuo neišpildytų pažadų. Bet taip neįvyko, mes neužsilenkėme, o išmokome gerą pamoką – geriau nieko nežadėti, o paprasčiau būti tiesiog sąžiningais ir, jei kažko negali padaryti, iš anksto taip ir pasakyti. Taigi, sąžiningai pranešu – po savaitės atsidarome, pilstomo alaus ir lauko iškabos kol kas nebus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!