Situacija nr. 1. Veiksmas vyksta autobuse „Lvovas - Vilnius“. Autobusas išrieda iš Lvovo autobusų stoties. Čia ir prasideda – automobilį pardavęs ir pigios ukrainietiškos degtinės padauginęs akiniuotas tautietis ima piktintis, kad jo prašymu vairuotojai per televizorių nerodo filmo.
Aidi griausmingi pažadai pasienyje „išpi...“ vairuotoją, grasinama, kad bus pasiskųsta įmonės vadovams ir vairuotojui atsirūgs. Į pagalbą pasitelkiamas mobilusis telefonas – juo filmuojant „renkami įrodymai“.
Pakeliui į autobuso galą vyriškis įvairiausiais keiksmais apsikeičia su kita tautiete. Nuskamba pažadas ją taip pat „išpi...“.
Galiausiai triukšmadarys įsitaiso autobuso gale, su draugu atsidaro butelį degtinės ir ima garsiai aptarinėti intymias patirtis su ukrainietėmis. Kiek pamenu, viena sugulovių buvo purvinomis kojomis... O žmonos neištikimybės jis nebijo, nes sutuoktinė turi „ginekologinių problemų“.
Aplinkiniai keleiviai, radę laisvų vietų, nuo apgirtusio šnekoriaus traukiasi.
Galiausiai degtinė nuraminą triukšmadarį. Jis nurimsta taip, kad nejaučia pasieniečio raginimų keltis ir parodyti pasą. Į langą daužyti keleivio galvą ir taip jį sugrąžinti iš miego karalystės tenka vairuotojui. Toliau – dar gražiau – vyras neranda paso ir, po kone pusvalandį trukusių dokumento paieškų, išlaipinamas.
Tik akimirka nulėmė, kad vyras neliko pasienyje – jo draugas galiausiai pasą surado. Po šio įvykio linksmybių su degtine buvo dar daugiau. Likusiems keleiviams teko raityti ausis nuo intymių vulgarių istorijų ir tikėtis, kad degradas prie jų neprikibs. O šis buvo tikras, kad ir iškviesta policija nieko nepadarys – esą jis dirba „Interpole“.
Taip iš Lvovo į Vilnių riedėjome 14 valandų... Laimė, po kurio laiko degtinė mūsų kompanioną užmigdė vėl.
Situacija Nr. 2. Praėjusią savaitę „Ryanair“ lėktuvu iš Kauno skridau į Londoną. Lėktuvas buvo sausakimšas – nuo jaunų emigrantų šeimų iki gero gyvenimo skonį pajutusių juodadarbių intelekto nesužalotais veidais.
Vienoje eilėje akivaizdžiai sėdėjo pastarieji – apie tai bylojo ir specifinė apranga, ir elgesys. Iki galo negirdėjau, dėl ko kilo nesusipratimas, bet esmę supratau – įgulos nariams pravažiuojant su vežimėliu, trys minėti tautiečiai kažką pasisavino. Įtariu, kažką iš kosmetikos.
Derėtis, kad grąžintų pavogtą daiktą, atėjo trys stiuardai. Lietuvė stiuardesė vyrus ir šnekino, ir šypsojosi tikėdamasi, kad tautiečiai susivoks. Tačiau jiems buvo taip gera mėgautis dėmesiu ir tikinti, kad jie čia niekuo dėti.
Galiausiai įgula nusileido ir, nieko nepešusi, pasitraukė, o minėtas būrys toliau vaišinosi alumi, nespėjus sustoti lėktuvui, puolė stotis ir imti krepšius. Stiuardesė turėjo atskirai lietuviškai drausminti būtent juos.
Šioje situacijoje džiugu bent jau tai, kad dalis visuomenės gėdos emigruoja.
Žinau, kad iš poros pavyzdžių išvadų apie visą tautą daryti negalima, tačiau tokiais atvejais pasidaro taip liūdna ir gėda. O liūdniausia, kad debilams praktiškai viskas galima – bijodamas gauti į galvą, aš tylėjau kaip ir visi.
P.S. Sakysite, visose tautose visko yra, tačiau, kiek man tekę keliauti, kitų šalių piliečiai ir kultūringesni, ir geranoriškesni...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!