Na, štai, pagaliau sulaukėme pavasario, pagaliau sužydėjo medžiai ir pragydo paukščiai. Rodos, geriau ir būti negali, ar ne? Vis tik, dalis žmonių šioje vietoje nesutiktų. Gamta gal ir džiugina, bet gyvenimo negandos ir bėdos, deja, nesprogo kartu su pirmaisiais pumpurais, o kaip srauni upė teka toliau. Beje, galbūt pastebėjote, kad dažnai ir psichologai bando įtikinti, jog gamtos pokyčiai bei didžiosios metų šventės nėra tokie jau džiaugsmingi ir didelei daliai žmonių paaštrina lėtines ligas bei depresiją? Sutinkate su tuo ar ne, viena lieka aišku – bėdos yra, buvo ir bus, jų turime visi. Ir susimąstai kartais, kodėl tai vyksta ir kas lemia mūsų besitęsiančias nesėkmes, keistą elgesį bei ligas?
Galimų atsakymų šimtai, o kiekviena situacija yra individuali, bet vis tik egzistuoja nuomonė, kad viso ko šaknys glūdi mūsų praeityje ir yra stipriai susijusios su mūsų ir mūsų tėvų tarpusavio santykiais. Visai neseniai perskaičiau dvi puikias knygas šia tema - Susan Forward knygą „Toxic parents“ (Nuodijantys tėvai) bei Alice Miller veikalą „Kūno maištas“. Jomis ir remsiuos gvildendama šią temą. Kadangi perskaityta informacija man pasirodė labai naudinga, noriu pateikti keletą autorių iškeltų teorijų su realiais pavyzdžiais, kurie, tikiuosi, galbūt padės kažkam susimąstyti apie savo gyvenimą bei išspręsti bėdas.
Ligos – kaip besitęsiantys slegiantys dvasiniai išgyvenimai
Turbūt esate girdėję, kad visos ligų priežastys slypi mūsų išgyvenimuose. Tam pritaria ir autorės. Štai viena iš jų pasakojo istoriją apie rašytoją, kuris visą savo gyvenimą sirgo astma, augo be tėčio, su labai valdinga mama. Autorė teigė, kad rašytojas nebuvo įsisąmoninęs, kaip stipriai jį nervina mamos egoizmas ir kišimasis į jo asmeninį gyvenimą, neva jis tiesiog į tai nekreipė didesnio dėmesio, mamą stipriai mylėjo, net idealizavo, mat ši buvo veikli, rūpestinga ir puikiai išsilavinusi.
Nepaisant to, kad vyriškis niekada sąmoningai nesusimąstė apie įkyrų mamos elgesį, akyla specialistė skaitydama vyriškio knygas pastebėjo vieną tendenciją – rašytojas nuolat kūrė knygų veikėjus priklausomus nuo moterų ir štai vienoje knygų tarytum pratrūko, pagrindinio personažo lūpomis prabilo moteriai - „Tavęs, moterie, taip daug ir tu visur, aš tave visą įkvepiu, bet nebesugebu iškvėpti“.
Ir štai, rodos, pasidaro akivaizdu, kodėl žmogus sirgo astma. Jis per visą gyvenimą nesugebėjo įsisąmoninti, kaip stipriai nekenčia tokio motinos elgesio, tad tik nebyliai jos klausėsi, visą ją įkvėpdamas, bet negalėdamas iškvėpti. Štai jums ir galima dvasinė astmos priežastis.
O štai realus pavyzdys iš mano aplinkos. Jaunas vaikinas, kuriam apie 21-eri metai, netikėtai sužinojo besergąs paskutiniosios stadijos kraujo vėžiu. Labai gaila, bet po diagnozės ir pirmosios chemoterapijos mano mielas draugas iškeliavo į dangų. Niekad nepamiršiu mūsų paskutiniojo pokalbio ligoninės palatoje, kur jis, galima sakyti, patvirtino mano ir autorių teoriją dėl blogų vaikystės išgyvenimų.
Vaikino vaikystė buvo labai sunki, jis buvo netyčiukas, pagimdytas septyniolikmetės merginos, kuri visai nenorėjo vaikų. Mamytė, būdama jauna, žinoma, daugiau galvojo apie save, tad sūnų palikdavo seneliams, na, o jam paaugus drąsiai keldavo „baliukus“ prie jo. Nepažįstami vyrai ir moterys, mažam vaikui nesuprantamos linksmybės, nuolat kitais reikalais besirūpinanti mama, kuri rodos niekad ir neparodė deramo švelnumo.
Vaikinas pasakojo, kad būdamas paauglys jau ėmė dirbti, nes norėjo kuo greičiau išsikraustyti iš namų ir tapti savarankišku, retai kada jautė mamos meilę, dažniau - pašaipas (pavyzdžiui, ši juokėsi, kad sūnus rašo eilėraščius bei yra jautrus). Taigi nuo jaunų metų mano draugas intensyviai dirbo dienomis ir naktimis ir, kaip ne kartą sakė, persidirbo, persitempė ir išseko. Matyt, nebyliai bandė įrodyti mamai, kad jis kažko vertas ir net visai protingas žmogus. Deja, vaikinas stipriai susirgo ir prieš mirtį pats netikėtai iškėlė prielaidą, kad viskas per besitęsiantį viso gyvenimo stresą...
Nesėkmės – tėvų šeimos modelio, problemų sprendimo atkartojimas
Šiai autorių iškeltai teorijai pateiksiu realų pavyzdį iš mūsų lietuviškos aplinkos. Įsivaizduokite vyriškį, kuris per 50 savo gyvenimo metų buvo stipriai priklausomas nuo motinos, kuri visuomet buvo dominuojantis asmuo šeimoje (tėvas visuomet tylus ir nuolankus). Ji išlaikė šeimą, laikė visus keturis kampus, buvo gana sunkaus, valdingo charakterio, nelinkusi klausytis kitų nuomonės.
Visą šį laikotarpį motina kaltino sūnaus moteris ir nė karto neištarė jokio grubesnio žodžio sūnui. Galiausiai po nenusisekusių bandymų kurti šeimą vyriškis sugrįžo gyventi į tėvų namus, juos palaidojus jį galutinai apniko depresija bei alkoholizmas, galiausiai žmogus pabaigė savo gyvenimą pakeldamas prieš save ranką.
Įdomu, kodėl? Manau, gali būti, kad motina padarė didžiulę klaida stipriai besikišdama į vaiko, o paskui jau ir suaugusio žmogaus gyvenimą, na, o tėvas klydo išlaikydamas šešėlinį, nieko nelemiantį vaidmenį. Tikėtina, kad vyrukas nuo mažų dienų nesąmoningai perėmė nuomonę, jog šeimos varomoji jėga yra moteris (ji viską žino, viską valdo, viską daro), na, o vyras tėra nieko nelemianti dekoracija. Taigi, jis neturėjo normalaus tėčio pavyzdžio, bet matė, kokia galinga gali būti moteris. Šiuo atveju mama, viską darydama už vaiką, atėmė iš jo galimybę išmokti atsakomybės. Labai gaila, bet per visą gyvenimą žmogus taip ir nesuspėjo susimąstyti, kas lėmė tokią jo pasaulėžiūrą, tad likimas buvo tragiškas.
Na, ir dar vienas pavyzdys, sakyčiau, labai tradicinis mūsų pilkoje kasdienybėje. Jauna, daili mergina (jai apie 30-imt metų) užaugo šeimoje su nuolankia mama ir tironu tėvu. Nors jis ir nesmurtaudavo prieš mamą, mergaitei taikė itin griežtus auklėjimo būdus. Mažoji dažnai gaudavo beržinės košės, neretai ant jos buvo tiesiog be reikalo rėkiama. Mama tėvui niekad neprieštaravo, mergaitę mokė nuolankumo, nors, įtariu, jog pati širdyje ramybės nejautė (mat dažnai patirdavo žodinius smūgius). Taigi, iš mergaitės išaugo tvarkinga, padori, bet tinkamo vyro nerandanti mergina, kuri nuolat susidėdavo su gan agresyviais vyrukais. Ji, žinoma, perėmė šeimos modelį ir, savaime suprantama, tiesiog stengėsi būti nuolankia bei ramia, o tai leido vyrams ja dar labiau manipuliuot ir kelti jai dideles dvasines kančias. Labai gaila, bet jauna moteris kol kas neįsisąmonino, kaip daug situacija gali priklausyti nuo jos, ir kad agresyvių vyrų reikia vengti, o ne prie jų taikytis.
Nežinau, kaip jums, bet man nuo pat pradžios susidarė įspūdis, kad viskas gyvenime turi pasekmes. Žmogaus pasąmonė – labai galingas, net už pačią sąmonę galingesnis įrankis. Jai pažaboti, kartais užtektų tiesiog nuoširdesnių santykių bei atviresnių pokalbių.
Žodžiu, šiam kartui tiek. Tikiuosi, suteikiau galimybę kažkam pažvelgti į savo gyvenimą kitomis akimis. Aišku, teorijos vertos didesnių diskusijų ir išsamesnių pavyzdžių, bet pradžiai, tikiu, užteks šių dviejų temų. Vėliau sugrįšiu su kitomis tezėmis, na, o tiems, kam įdomiau nei tiesiog įdomu, siūlau paskaityti mano paminėtas knygas. Tikrai verta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!