Mažai kas žino, bet gegužės 15 dieną seime vyko konferencija apie Lietuvos psichikos sveikatą. Pranešėjai iš įvairių šalių dalinosi idėjomis, kuriomis kryptimis gerinti lietuviškas paslaugas. Vienas iš pasiūlymų materializavosi kaip Alternatyvus Planas. Deja, vos tik svečiai išsiskirstė, garbingas psichiatrų pulkas pareiškė, kad „planas yra paviršutiniškas, nenuoseklus, fragmentuotas... ir orientuotas tik į vienos profesinės grupės - psichologų - teikiamas paslaugas“. Štai taip kova tarp Dovydo ir Galijoto perėjo į naują stadiją.
Akivaizdu, kad yra žmonių, kurie pritaria psichiatrų pozicijai. Juk jie ne tik pasirašė, jie atstovauja profesinės bendruomenės interesus. Yra žmonių, kuriems skaitant šias kritiškas pastabas, kyla nemenkas kognityvinis disonansas. Panašiai kaip klausant Gagarinos graudulingos dainos apie taiką ir matant jos tautiečių nuolatinį agitavimą vykti į Ukrainos „safari medžioklę“, pašaudyti į fašistus/benderovcus/ukrus.
Pirmiausia nustebau pamatęs tarp pritariančių Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos pirmininkės V.Karalienės parašą. Kaip dūris į nugarą. Juk vienas iš punktų yra „stiprinti vaikų psichikos sveikatą“, o pirmininkė tam prieštarauja. Negi visi draugijos nariai taip mano? Man, kaip draugijos nariui ypač trūksta diskusijos, derinimo ir aiškių tikslų, kuria kryptimi kolegos pageidauja vystyti tolimesnį paslaugų teikimą. Dėl pasikartojančių prastos komunikacijos situacijų kyla visokių minčių apie konformizmą ir bejėgiškumą.
Nors didžioji spauda ir nutylėjo apie šį renginį, keli blogeriai rado ir drąsos, ir laiko, ir pastangų sudalyvauti šių iniciatyvų aptarime. Skirmantas Tumelis taikliai pastebėjo, kad komandinio darbo principai Lietuvos psichiatrijoje jau seniai įgyvendinti. Komanda duota – komanda vykdoma. Keista tik, kad tiek senesnėse ES šalyse, tiek Kanadoje ir Australijoje paprastai vyrauja kitokios praktikos ir atsakomybių pasidalinimas.
Norint geriau suprasti, kokia paslaugų struktūra vyrauja Lietuvos psichiatrijoje, pakanka pažiūrėti į finansavimo srautus. 2013 metais skirta beveik 20 mln eurų vaistams, 3,6 mln psichiatrų ir perpus mažiau (1,8 mln) psichologų paslaugoms. Šie skaičiai nekelia nuostabos nei valdantiesiems, nei psichiatrams.
Žvelgiant plačiau, matyti visai ne rožinis vaizdelis. Psichikos problemų paslaugų poreikis yra milžiniškas. Britai pasiskaičiavo, kad vienas iš keturių žmonių per metus tiesiogiai susiduria su tam tikra diagnozuojama būkle. Tai ne būtinai turi būti psichozė, o žymiai populiaresni nerimo, nuotaikos sutrikimai ir pan. Tik šeštadalis jų kreipiasi pagalbos. Ir Lietuvoje tik 1 iš 20 besikreipusiųjų gaus psichologinę pagalbą, bet beveik visiems pasiseks pasimatyti su psichiatru konsultacijoje. Viena iš priežasčių būtų ir nepadoriai mažas paslaugų apmokėjimas, toli gražu neatitinkantis šių dienų rinkos realijų.
Jei lygintume lietuviškas paslaugas su Afrika, tai mums labai pasisekė, nes ten dar yra vietų, kur vienas psichiatras aptarnauja 50 tūkst. populiaciją ir tai pasiekimas - juk anksčiau jo visai nebuvo. O jei palygintume su 2009 metų PSO rekomendacijomis psichikos paslaugų organizavimui, tai lietuviškų paslaugų piramidė pastatyta aukštyn kojomis. Stacionarai, vaistai ir ilgalaikės globos įstaigos gauna liūto dalį finansavimui, o bendruomeninėms paslaugoms nubyra trupiniai.
Kas iš to? Nieko ypatingo. Toliau pirmaujame pagal savižudybių skaičių, toliau vaikai vieni nelaimingiausių ES, toliau stebimės, kad įžymybės žudosi, toliau bergždžiai diskutuojame SAM darbo grupėse, kur valdininkai katučių ploją, kad specialistai nesugeba susitarti. Juk jie patys tai apie psichikos sveikatą supranta dar mažiau ir bijo tik akylo prezidentės žvilgsnio.
Kiek tai tęsis ir kada atsiras supratimas, kad psichinė sveikata tai „everybody’s business“ (liet. visų reikalas)? Nežinau. Kai 2011 metais pradėjau dirbti Jungtinėje Karalystėje, maniau, užtruks dar 20 metų, kol vaikų psichiatrija nustos būti mušama pelene ir bus pakviesta į šventę. Praėjo jau 5 metai ir istorija su įgriuvusiu Vaiko Raidos centro stogu byloja, kad situacija toliau prastėja. Jau minėta kolektyvinė psichiatrų pozicija liudija, kad galingųjų konsensusas pasiektas, va, tik viešajam interesui nuo to mažokai naudos.
Norisi pasveikinti VŠĮ „Psichikos Sveikatos Perspektyvos“ su iniciatyvumu ir drąsa stoti Galijoto akivaizdon. Praraja tarp psichinės sveikatos paslaugų prieinamumo ir poreikio tik pradedama atpažinti. Laimei, gyvename informaciniame amžiuje, kur nėra rimtų kliūčių norintiems susipažinti su įrodymais pagrįsta praktika bei sėkmės istorijomis.
Nors inercija, uždarumas ir biomedicininis modelis vis dar yra laikini trukdžiai, besitęsiantys daugiau nei 25-erius metus. Kiek neramu, kad dar gali trukti tiek pat, kol atsisveikinsime su iliuzijomis, kad ateis gerasis dėdė, mostelės burtų lazdele ir staiga, per naktį psichinės sveikatos paslaugų kokybė pasivys civilizuotą pasaulį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!