Bolševikų kitados sukurtas rusiškos propagandos tinklas, kuris sukūrė beprecedentį socialinį projektą, niekada nebuvo nutrauktas. Po Sovietų Sąjungos sugriuvimo ir V.Putino atėjimo į valdžią, Rusija išgyveno naują propagandos aukso amžių. Ir tai augo greičiau, nei buvo norėta pastebėti, kol RT - tiesiogiai finansuojama Kremliaus tarptautinė televizija - pasiekė politinės propagandos kulminaciją.

Kol Europa ir JAV buvo praktiškai užsimerkusios ir ne tik užsimerkusios, tačiau mėgino žiūrėti į Rusiją iš humanitarinės perspektyvos, nes nepaisant milžiniškų resursų (naftos, dujų) atsargų situacija Rusijoje gerėjo minimaliai, Rusija pradėjo karą prieš Vakarus.

Lobstant valstybinėms įmonėms ir Putinui vieną po kito pažabojant „Rusijos oligarchus“, Rusijos žmones pasiekė neregėti narkomanijos, savižudybių, žmogžudysčių, ŽIV/AIDS ir netgi elementarios vyrų impotencijos (ar tai dėl vartojamo alkoholio kiekio, ar tai dėl kokybės - problema Kremliaus net buvo adresuota nacionaliniu lygiu) mastai, kurių Europoje mes per visą istoriją nesame regėję.

Socialinė atskirtis tokiose šalyse kaip Lietuva ir Rusija yra nesulyginami dalykai, nes Rusija jau seniai suprato, jog išskyrus savo metropolijas, likusi valstybė yra absoliučiai nesvarbi. Žmonės neraštingi, bedarbiai, o neretai net šilto vandens neturintys didelės grėsmės politikoje, kurios sienas sugriovė viskas – nuo netikėtinai pigaus interneto iki pigių skrydžių bendrovių, nieko nebereiškia. Viską reiškia įvaizdis. O Putino lyg Ivano, kapojančio Slibinui galvas, įvaizdis kažkodėl Rusijos žmonėms neatnešė nei ramybės, nei klestėjimo.

Kaip savo darbuose ne kartą yra pastebėjęs komunikacijų teoretikas Manuel Castell, baimė yra pats stipriausias politinio angažuotumo variklis. Rusija ėmėsi retransliuoti sovietinių laikų šaltojo karo bauginimus savo žmonėms iki tiesiog apgailėtino absurdiškumo ribų, kaip antai mėginimai aiškinti, kad už Euromaidaną atsakingi vakarai, nes neva JAV nori Ukrainoje įkurti raketų bazes iki tiesiog atvirai šventvagiškų mėginimų sulyginti rusus su holokaustą pergyvenusiais žydais, ką visai neseniai atvirai pasakė V.Putino patarėjas, netiesiogiai pagrasinęs vakarams, kad kaip II-asis pasaulinis karas kilo dėl antisemitizmo, taip III-iasis gali kilti dėl rusofobijos.

Daugelis politiškai sąmoningų vakariečių į tokius viešus pareiškimus žiūri kone iš humoristinės perspektyvos, pamiršdami, kad šitos žinutės nėra adresuotos Vakarams – jos adresuotos Rusijos gyventojams, kurie nuosekliai dvidešimt metų buvo verčiami aukomis. Rusija vaizduoja menką valstybę, kuri sugeba pasipriešinti supuvusiems Vakarams. Biblijinis Dovydo ir Galijoto naratyvas bejėgiais besijaučiantiems žmonėms atrodo labai simpatiškas – ne tik Rusijoje, bet ir Europoje.

Įsitikinti, kad tai efektyvi žinutė didelių studijų nereikia. Nereikia nė grįžimo prie Jozifo Gėbelso, kuris lygiai tokį patį nepasitenkinimą nuosekliai sėjo II-ojo pasaulinio karo išvakarėse vokiečių sąmonėje. Tą patį padarė ir Graikija, ir Italija, tą patį daro ir Ispanija. Europa yra supuvusi ir bloga, nes stumia šias šalis apkarpyti biudžetus, tuo tarpu politikai pagrįstai piktinasi atimama fiskalinės politikos laisve. Pagrįstai piktinasi ir žmonės.

Pagrįstai, iki ignoruojamos priežastys, atvedusios šalis iki milžiniško masto krizių. Ar tai Europos Sąjunga turėjo prižiūrėti viduramžio valstybes kaip auklė mažą vaiką su jų fiskaliniais Čipolino nuotykiais, nepagrįstai išpūstais socialinės rūpybos biudžetais, Berlusconi korupciniais skandalais, fiktyviomis audito analizėmis? Ar tai žmonės, atsakingi už valdžią, kurią jie išrinko? Kas turi gražinti jų skolas? Politikai neturi, ką gražinti, žmonės atsisako prisiimti atsakomybę – randamas bendras konsensusas – suversti viską Europos Sąjungai.

Susiklosčiusi situacija stumia Briuselį ir Europos Tarybą judėti eurofederalizmo keliu, kad būtų užkirstas kelias ateityje nacionalinio lygmens machinacijoms visų Europos žmonių atžvilgiu, tačiau nacionalinėse plotmėse politinė žinutė siunčiama labai paprasta – Europos Sąjunga kalta dėl to, ką padarė nacionaliniai parlamentai.

Taigi Europos Parlamento rinkimų rezultatai neturėtų stebinti, vienintelis dalykas, kuris gali žadėti mums paguodą, tai žinojimas, kad net turėdami absoliučiai visus įrankius nei Prancūzija su Mari Le Pen, nei Vengrija su Viktoru Orbanu niekada nesugebės pakeisti situacijos, tačiau bendras pasipiktinimas abstrakčiu ir mitologizuotu Vakarų įvaizdžiu Europos nacionalistus su Rusijos nacionalistais padaro natūraliais partneriais.

Ir tai sukuria Putino ilgai lauktą nuostabiai palankę erdvę Europoje skleisti prorusišką propagandą. Bet taip atneša ir viltį, kad pastariesiems tampant vis drąsesniais, ir patys rinkėjai tai pastebės ir supras.

Dar akivaizdžiau darosi pasižiūrėjus į Vengriją. Vengrijos konservatoriai, turintys ilgą antikomunizmo tradiciją, nusprendė susidraugauti kaip tik su Rusija. Mainais už keletą Judo skatikų, kurie atkeliaus į Vengriją per Rusijos energetikos projektus ir vengrams atidarytas rinkas.

Vengrus tokia žinia džiugina, stumiami lauk iš Vengrijos Vakarų kapitalistai greitai užleis vietą Rusijos nacionalinėms įmonėms. Putiną tokia situacija irgi džiugina, jis jai aktyviai ruošėsi paskutinį dešimtmetį, galimybė kontroliuoti Rusijos rinkas suteikia Rusijos prezidentui galią derėtis žadant finansinę pagalbą Europos šalims. Rusija nesibodės (nes niekada istorijoje nesibodėjo) vykdyti ekonominę imperialistinę ekspansiją savo žmonių gerovės sąskaita.

Holodomoro istorija, nors, žinoma, gerokai humaniškesniame kontekste, kartojasi. Kaip kitados J. Stalinas badu numarino 7 milijonus gyventojų ir eksportavo grūdus į vakarus, kad turėtų kuo finansuoti savo karinę ekspansiją, taip šiandien pasikeitus žaidimo taisyklėms V. Putinas savo žmonių gerovės sąskaita mėgina įgyvendinti ekonominę ekspansiją. O tuo metu V. Orbanas gali imituoti, kad kažką pakeitė. Pakeitė. Laikinai. Ir kaip visada - ateities sąskaita.

Priežastys tam greičiausiai nėra vien tik ekonominės. Tą patį buvo galima stebėti ir Lietuvoje, kai protestai prieš skalūnus netikėtai pavirto ir protestais prieš NATO, kur nesuvokiama (o gal greičiau neegzistuojančia) logine tąsa viešojoje erdvėje pasigirdo keisčiausi pareiškimai apie sąryšius tarp korporacijų ir NATO lėktuvų bei taršos. Tą patį pastebėjome Lietuvoje, kai keistas antisisteminis politinių jėgų projektas, kuris dėjosi vargšų ir teisybės gynėjais, staiga leido sau išklijuoti visų didmiesčių stoteles prorusiškais plakatais – vėlgi sunkiai randant tokiuose veiksmuose nuoseklumą, kai belieka tik galvą pakraipyti mėginant suprasti, ką čia bandoma tuo pasakyti ir iš kur per naktį gimę žmonių judėjimai prašantys paramos jų puslapio išlaikymui (kur kaštai nesiekia nė 300 litų per metus) turi penkiaženkles sumas tokiems malonumams.

Žmonės, pasisakantys už neva tradicines šeimos vertybes, ėmė viešai deklamuoti meilės eiles Rusijai, kurioje šiandien, kalbant apie tuos pačius vaikus, situacija greičiau primena viduramžių Paryžių - su dešimtimis, jei ne šimtais tūkstančių benamių vaikų tiesiog lakstančių gatvėmis. Bet tokios matyt yra tos Tradicinės vertybės.

Ar kalbėsime apie rinkas, ar apie Rusijos vidaus politiką, pagrindinis Rusijos produktas niekada nebuvo ir nėra nafta ar dujos, kaip ir sovietmečio laikais – tai yra žmonės. Ir šiuo atveju Rusija vis dar (o gal greičiau - vėlgi) yra itin stipri valstybė, kad ir kaip smarkiai jos karinės ir ekonominės galios būtų pakirstos, nes Vakarai sau paprasčiausiai neleidžia į žmones žiūrėti kaip į elementarią žaliavą.

Tuo tarpu palaikyti Europos Sąjungą tampa nemadinga, ar tai būtų Graikija, ar Lietuva, nes Europos Sąjunga pagal politinį naratyvą atsakinga už visas Europos negandas. Tad ir euroskeptikai iš dalies yra teisūs, Europos Sąjungos projektas neveikia. Ne dėl to, kad jis būtų ekonomiškai nuostolingas, ne dėl to, kad kairiųjų utopijų prisigėręs Europos Parlamentas padarė klaidų. Paprasčiausiai dėl to, kad Europos valstybėse, nepriklausomai nuo raštingumo, išsilavinimo ir istorijos, vis dar dominuoja visuomenės sluoksnis, kuris ieško lengviausios išeities iš situacijos, kurios priežasčių reikia ieškoti ne tiek 2009-ųjų finansų krizėje, kiek procesuose, prasidėjusiuose dar XX a. pradžioje.

Tradicinės partijos, kurios turi ištikimus elektoratus, privalo persiorientuoti ir imti kritikuoti Europos Sąjungą. Pagrįstai. Bet kokios socialinės reformos - tiek Europos nacionalsocialistų, tiek Rusijos, yra išnaudojamos kurti supuvusios Europos mitą. Nuolaidžiavimas Rusijai trumpalaikėje perspektyvoje gal ir yra pelningas, bet ilgalaikėje kaip rodo istorija niekada neatsiperka.

Tuo tarpu realios priežastys, kuriančios žmonių nepasitenkinimą yra išskirtinai ekonominės. Todėl ir eurofederalizmas gali veikti, tačiau išskirtinai tik fiskaliniame kontekste. Mastrichto kriterijai neturėtų būti stojimo į eurozona sąlyga, tai turėtų tapti status quo visai numatomai Europos Sąjungos ateičiai. Nuosekliai juos griežtinant ilgalaikėje perspektyvoje. Antravertus, vidaus politikos kontekste kaip niekada reikalinga laisvė. Jei išauštų tokia diena, kai rusofašistai su europietiškais nacionalsocialistais taptų ženklia internacionaline Europos jėga (pamažu vėl atgimstanti senoji kominterno svajonė), jie turi turėti sąlygas įrodyti savo absoliučią kompetencinę impotenciją.

Vienintelis šviesos ir vilties žiburėlis Europos ateities horizonte yra supratimas, kad išauš diena, kai politinės retorikos nebe užteks maskuoti šitam procesui, kuris prasidėjo Europoje. Rusijos grėsmė gali suvienyti Europą taip, kaip kitados suvienijo Baltijos šalis. Šaltasis karas jau prasidėjo, pripažįstam mes tai, ar ne. Ir Lietuvos istorinė patirtis yra aktuali visai Europai kaip niekada anksčiau. Problema, kad mūsų istorinė patirtis yra visiškai neadekvati mūsų informaciniam potencialui. Būtent informacinės sklaidos įrankių trūkumas metai iš metų kelia grėsmę ir ne tik politiniams naratyvams, bet ir netgi labai apčiuopiamiems, finansiniams projektams – nuo energetinės nepriklausomybės, iki stigmų susijusių su mūsų šalimi kuriant tarptautinį Lietuvos įvaizdį ir siekiant įsibrauti į kitas rinkas.

Tą patį Jums pasakytų ir šito straipsnio autorius užkalbintas gatvėje, kuris tik pamatęs nervingai trypčiojančius užsieniečius, rūkančius vieną cigaretę po kitos po susipažinimo su mūsų istorija, su detaliais Holodomoro, Katynės, Baltijos tremčių ir gulagų vaizdiniais suprato, kad išgirsti mes nebūsime, mėgindami sukurti itin modernios valstybės įvaizdį, kai mūsų tokiais Vakarai vis dar, akivaizdu, kad nelaiko. Ir dar labai ilgai nelaikys.

Visai kitokio rezultato sulauksim sugebėję Europai ir Amerikai iškomunikuoti mūsų istoriją taip, kad jie pagaliau suprastų, jog mes ne tie, kurie mėgina užkariauti, mes tiesiog esame tie, kurie sugebėjo išgyventi. Ir apie pūlinį, sparčiai dygstantį Rusijoje, Rytų ir Šiaurės Europos valstybėse nuo Suomijos iki Ukrainos žino daugiau, nei visa likusi mūsų vakarietiško pasaulio dalis kartu sudėjus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!