aA
Atsisakyti namų tėvynėje ir pradėti viską iš pradžių svetur niekada nėra lengva. Tai savo kailiu teko patirti ir vienam Anglija.lt skaitytojui. Apie tai, kokios būna pirmosios dienos naujojoje žemėje ir kas išvis paskatina leistis į laimės medžioklę svetur – skaitytojo atsiųstoje istorijoje.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Žmonės negali pasirinkti tėvų ir tėvynės. Bet gali pasirinkti kur ir su kuo gyventi. Žmogų gali auginti įtėviai, valstybė, auklėti uošvienė, mylėti žmona, bet niekas iš jų nebus gimdytojas ir tėvai yra vieninteliai.

Galima gyventi Amerikoje, Afrikoje, džiunglėse ar net mėnulyje, bet kiekvienas turi simbolinę ir formalią Tėvynę. Aišku, yra piliečių be vėliavos ir tėvynės, bet jie – ne piliečiai, o tiesiog klajokliai. Aš esu tas laimingasis, kuris turi visą komplektą. Mane užauginusius tėvus, ne tik formalią Tėvynę, bet tą tikrąją, kurioje gimiau, užaugau ir į kurią būtinai grįšiu. Jei ne pats, tai kojomis į priekį. Visą gyvenimą buvau sėslus ir net negalvojau kur nors kraustyti.

Visada turėjau darbą, uždarbį, išlaikiau savo šeimą iš savo pajamų, viską, ką turime, visa šeima sukūrėme bendromis jėgomis. Ir dabar viskas buvo stabilu. Gerai suprantamas darbas, neblogas atlyginimas, nors dėl to neblogo atlygio namuose būdavau tik du mėnesius per metus.

Gal taip ir būčiau tempęs iki pensijos, bet, kaip sakoma, „žilė galvon velnias uodegon“. Atvirai pasakius, po to kai apsisprendžiau, prisiminiau garsią frazę – ko mane velnias nešė į tą galerą, bet apie tai pakalbėsiu, kai nors kiek pairkluosiu tą galerą, o dabar – nuo ko ir kaip prasidėjo mano emigracija.

Jūs nepatikėsite. Sunkiausia buvo savo noru išeiti iš firmos, kurioje dirbau 16 metų. Vos ašaras suvaldžiau. Jau daugelį metų laikiau save emigrantu su lietuviška registracija, tai pats emigracijos suvokimas taip neslėgė kaip pareiškimo apie išėjimą iš darbo rašymas, nors vadovas pažadėjo priimti, jei grįšiu. Nebijojau šalies, į kurią vykstu, nes joje teko daug kartų būti. Truputį nerimą kėlė silpnokos kalbos žinios ir prisiminimai apie savo darbo pradžią vakarų Europoje. Kai pradėjau dirbti, tvirtai mokėjau pasakyti „I love you, love me please. Let’s sleep in one bed.“

Manau, yra dvi žmonių kategorijos – tie, kurie nori išmokti, ir tie, kurie nenori. Priskyriau save prie norinčiųjų ir gana greitai išmokau reikalingą minimumą. Šį kartą to minimumo gali neužtekti ir teks vėl pasimokyti. Bandysiu, nors tokiame amžiuje mokslai sekasi sunkiau. Tačiau visa tai niekis palyginus su tuo, koks stresas ištiko, kai reikėjo susikrauti lagaminą. Mano paniką galima prilyginti desperatiškam besiruošiančios į vakarėlį moters riksmui „Aš neturiu ką apsirengti.“

Aš turiu, ką apsirengti, bet nežinau, ką įsidėti į vaikiškai mažą lagaminą. Juk reikia batų geležiniais galais, vieną kitą „gelžgalį“, saugią liemenę, šalmą, kombinezoną, darbinių pirštinių, džinsų, maišą kojinių ir kalną rūbų, kad nereikėtų skalbti iki žmonos atvykimo. Juk aš – naminis, išlepintas ir gerai prižiūrėtas. O kur dar žmonos rankų darbo skanėstai, lietuviška duona ir t.t. Juk ne pas močiutę į kaimą važiuoju, o susiruošiau dirbti emigracijoje.

Buvau pratęs visur vykti savo transportu ir viską, ką reikia, susidėti į didelę bagažinę, o čia... Tik vienas 23 kg (tiek valdžia užsakė) krepšys ir jokių geležių. Supykau ir patikėjau komplektavimą žmonai. Susidomėjęs stebėjau ne kraunamą turinį, o patį darbo procesą. Niekaip neperprantu jos manevrų esmės. Įdėjusi į lagaminą keletą daiktų, pirma pati užlipdavo ant svarstyklių, po to su mano bagažu. Ir taip – kas kartą po kiekvieno papildymo. Kam? Juk užtektų jai vieną kartą pasisverti, o po to tik su lagaminu laipioti ant svarstyklių. Nors mes niekada nesuprasim moterų, bet vis dėlto atsargiai pasidalinu savo mintimis su brangiąja.

– Nuo laipiojimo, tavo daiktų rankiojimo, dėliojimo, galiausiai nuo jaudulio mažėja mano svoris, o tokioje kelionėje svarbu kiekvienas papildomas gramas, – atpylė kaip žirnius į sieną.

Va, jau ir pasirodė pirmasis teigiamas emigracijos vaisius – žmona pradėjo lieknėti be jokių dietų. Žiūrėdamas į jos energingą darbą pagalvojau, kad bilieto kaina galėtų priklausyti nuo bendro keleivio ir jo bagažo svorio. Svorio apribojimas būtų ne bagažui, o bendrai keleivio ir bagažo masei. Liekni turėtų galimybę pasiimti daugiau daiktų, o sakingai nupenėti keleiviai – mažiau. Būtų paskata svorį mažinti. Žvilgtelėjau į veidrodį. Taip, pagal tą formulę mano bagažą sudarytų tik kelios nosinaitės. Įtraukiau pilvą ir nebežiūrėjau, ką žmona krauna ir kaip sveria. Jei ko neįdės, ne bėda, juk ne į mėnulį skrendu – nusipirksiu.

Svarbu dokumentai ir banko kortelė kišenėje. Visą dieną brangioji tūpčiojo apie lagaminą, o nešti nėra ką, bet tai vis tiek geriau nei kelios nosinaitės kišenėje, padarau išvadą, ir išvažiuoju iš gimtosios pastogės. Kuo arčiau oro uosto, tuo didesnė panika.

Net vidurius sukti pradėjo. Porą kartų norėjau spjauti į viską ir kaip apaštalas keliauti pėsčias, bet kadangi neturiu tos apaštališkos auros, tai sukandęs dantis sėdėjau automobilyje. Jūs net neįsivaizduojate, kaip aš bijau to daikto su išskėstais sparnais, vadinamo orlaiviu. Mintyse keikiu Ikarą, davusį pradžią skrydžiams oru, bet trauktis nėra kur, ir sukaupęs visą valią drąsiai įžengiu į oro uostą ir… Nežinau, ką daryti, kur eiti, kam šypsotis, kam ranką bučiuoti, o kam špygą parodyti. Gerai, kad dukra viską žino.

Buvo laikas, kai aš ją už rankutės vedžiojau, dabar ji pražilusį tėvuką veda. Bilietai, dokumentai – viskas gerai. Bagažą pasvėrė ir, anot žmonos, buvo „nelabai daug per daug“. Kiek tai buvo gramais – nesigilinau. Žmona pati išėmė tą „nelabai daug“ ir tas „per daug“ dingo. Pagaliau atėjo laikas žengti paskutinius žingsnius gimtąja žeme.

Kadangi tai mano pirmas gyvenime skrydis, tai einant link lėktuvo kojos darėsi vis sunkesnės, nugara šlapesnė, o prieš akis iškilo scena iš seno filmo, kur negeriečiai veda prie skardžio kovotojus už šviesų rytojų ir visus juos nustumia į banguojančią jūrą. Užjaučiančiu žvilgsniu nužvelgiau einančius su manimi link to skardžio ir staiga prisiminiau, kad vienas iš drąsuolių išliko gyvas.

Neliūdėkite, tas drąsuolis – tai aš. O kiti... Ai, jie to filmo nematė ir jiems galvos neskauda dėl savo likimo. Ką jaučia žmogus, skrisdamas pirmą kartą, prisiklausęs žinių apie katastrofas, teroristus ar lėktuvų užgrobikus? Kadangi turiu šiokį tokį supratimą apie variklių darbą, tai išgirdęs orlaivio variklio darbą suabejojau, ar gerai sureguliuoti vožtuvai? Kažkas įtartinai švilpia. Tikriausiai dirželiai laisvi. O tepalo filtrus ar pakeitė!!! Ai, svarbu, kad kuro ir oro filtrai būtų pakeisti, o tai variklis pridus ir visiems, išskyrus vieną drąsuolį, bus baba.

Tik kai lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, padariau išvadą – gerai, galingai plasnoja Ikaras, bet apėmė kitokie jausmai. Kai nebesimatė žemės, pajutau, tikriausiai, tai, ką jausdavo kukurūzniko pilotas, skrisdamas virš fronto linijos. Nors sėdėjau prie lango, bet visą laiką žiūrėjau į priešais sėdinčio keleivio pakaušį ir laukiau pranešimo „mus pamušė, šokam lauk“. Nežymūs lėktuvo krestelėjimai, palingavimai sukeldavo nemalonius jausmus ne tik galvoje, bet ir pilve. Vos valdžiausi, nes mano emocijos ir jausmai yra glaudžiai surišti su pilvu.

Aš nekaltas, kalta gamta. Šiek tiek ramino, kad sėdžiu pačioje saugiausioje vietoje. Kiek teko matyti nukritusių lainerių, jų uodegos dažniausiai išlikdavo sveikos, todėl ir aš rezervavau vietą tame iš dalies saugiame kampelyje. O gal dėl to, kad tualetas arčiau. Net nežinau, bet prisipažinsiu – visą kelionę nejudėjau, niekur nėjau, nieko nemačiau ir nieko nepridariau.

Kelionę šiek tiek praskaidrino šalia sėdėjęs jaunas vyras. Kaip vėliau paaiškėjo, jis – psichologas. Pastebėjęs mano nelinksmą miną, užvedė pokalbį apie rimtus dalykus, kol priėjome iki Fiodoro Dostojevskio kaip asmenybės ir jo kūrinių. Pasisekė, nes abu skaitėme, mėgstame, žavimės ir ne viską suprantame jo kūryboje. Šio pokalbio tema – neišsemiama, tai tik lėktuvo variklio darbo pokyčiai, vibracija ir krestelėjimai grąžino iš XIX į XXI amžių.

Kai pagaliau viskas baigėsi, nutilo variklių gausmas, sėdėjau sustingęs ir žiūrėjau į oro uosto pastatus. Kažkas stipriai laikė ir neleido atsistoti. Ne, tai ne tai, apie ką kai kurie pagalvojo. Prieš kelionę beveik parą buvau nevalgęs. Sulaikė paprastas saugios, be rūpesčių, jaukios aplinkos sindromas. Juk taip laimingai atskridau, turėjau malonų pašnekovą, mielas stiuardeses, salone krykštavusius vaikus. Taip gera, jokių rūpesčių orlaivyje ir kaip atgrasu, nepažįstama už lango. Malonus balsas pakvietė išlipti. Nepaisant įvairių jausmų, skristi patiko, bet žiūrint į kitos šalies oro uosto terminalą, labai norėjosi atgal į Tėvynę. Stiuardesė pasidomėjo, ar viskas gerai.

– Nežinau, pasakysiu po kelių mėnesių, – sušnibždėjau ir nusekiau paskui keleivius, kad nepasiklysčiau ir neužmirščiau pasiimti bagažo.

Netrukus visi išsilakstė ir likau vienas. Kol laukiau mane paimti turinčio žmogaus, užrašiau į kelioninį bloknotą pirmuosius įspūdžius apie kelionę iš žemės į dangų ir iš dangaus į žemę. Rašyti patiko labiau nei skristi, todėl pagalvojau, kad reikėtų vesti dienoraštį. Nepažadu, nes rašyti dienoraštį – tai ne pasakėčias kurti. Per gražiai parašysiu – paskutiniai patriotai pabėgs iš Tėvynės, blogai parašysiu – vietiniai išspirs. Rašyti tiesą ir tik tiesą.

Tikiuosi, šioje šalyje tai daryti galima! Bandysiu nutiesti paralelės tarp dabartinio ir buvusio gyvenimo bei darbo. Pažadu, na, o dabar nuo ko gi prasideda emigranto kelias svetimoje šalyje! Hmm. Nuo durų į tą šalį. Kuo baigiasi emigranto kelias? Cha!!! Nuo tų pačių durų tik iš kitos pusės, bet apie tai dar anksti kalbėti, o dabar dedu pirmą tašką ir... Viens du, viens du pradedu irkluoti tą galerą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Draugės palaikymą juto net ir po mirties – skeptikų kalbos neįdomios (24)

Tas buvo seniai, bet pamenu iki šiol. Manau, kad artimi žmonės nepalieka mūsų, stebi iš...

Ieškojo darbo valstybės tarnyboje – kilo daug nepatogių klausimų (73)

Galvojau, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, bet ji tikrai yra. Mano straipsnis gavo tam tikrą...

Benamės katės Dzūkijos gyventojai tapo galvos skausmu: kur besikreipi, grįžti į pradinį tašką (5)

Mūsų kaime, kuris yra Dzūkijoje , tarp miškų, prieš trejus metus kažkas atvežė ir išmetė...

Latvija švenčia šimtmetį – kiek tai svarbu Lietuvai (8)

Lapkričio 18-ą Nepriklausomybės šimtmečio renginiai vyks visoje Latvijoje. Išskirtinis...

Atsiliepkite! Negali pamiršti „Senukuose“ sutiktos merginos (185)

Esu Rokas ir trečiadienį sutikau moterį , kuri pirko daug lipnios juostos ir keletą popieriaus...

Top naujienos

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (83)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (61)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Žaidėjus išteisinęs ir sirgaliams dėkojęs Jankauskas: tai jau kelia neviltį specialiai iš Ploješčio (22)

Tuščios tribūnos nesukliudė antrąkart rumunams įveikti Lietuvos, šįkart rungtynių scenarijus...

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (566)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (11)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Rumunai suvarpė Lietuvos vartus ir išmetė rinktinę į žemiausią divizioną (333)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vykusiose...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (69)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (156)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (153)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...