Esu Justinas, man greitai dvidešimt vieneri. Rūkymas buvo mano hobis, pradėjau rūkyti nuo mokyklos laikų, kai buvau kokioje 8 klasėje. Tuo metu man tai atrodė „kieta“. Kai į lauką išeidavo vyresni, aš irgi su jais parūkyti kartu - kas gali būti geriau? Nuo to viskas ir prasidėjo...
Iš pradžių rūkiau nedažnai, po vieną, dvi cigaretes per dieną, tėvai nežinojo. Taip laikas bėgo, bėgo, nuo manęs „užsikrėtė“ visas mano kiemas, tai yra, apie devynis žmones, kurie iki dabar rūko ir galvoja, kad čia viskas labai normalu. Gyvenu bendrabutyje, čia 95 proc. žmonių rūko, beveik visi mano draugai rūko ir tai yra visiškai normalu, nes pasaulyje juk tiek daug rūkančių.
Kartą kalbėjau su savo grupioke, ji mėnesį buvo metusi rūkyti. Pamenu, jos paklausiau - „Diana, kaip mesti man rūkyti, gi visi barake rūko, aplinkui manęs visi rūko, aš nesugebėsiu“. Jos atsakymą dar iki dabar prisimenu - „draugai, barakas, aplinkui tave supantys tau yra ne rodiklis, ne pavyzdys“.
Gražią dieną atvykęs į Vilnių baigiau savo paskutinę cigaretę ir pradėjau galvoti - gal reiktų nors kartą pabandyti, gal man pavyks? Juk ateityje turėsiu vaikų, juos auginsiu, nenorėčiau, kad jie užuostų savo smirdantį tėvą, kuris nuolat eina į lauką ir rūko. Tada aš tik pabandžiau sau pasakyti: „Justai, mes nemetam rūkyti, o tiesiog patikrinam, ar ilgai tempsi“.
Nuo tos dienos tempiu iki šiandien, sunkiausia buvo pradžioje, kai nuvyksti į vakarėlį, pradedi gerti su kolegomis ir jie visi eina parūkyti, o tu tiesiog sėdi ir žiūri į juos. Tačiau laikui bėgant tas jausmas dingo. Tai pat galiu paneigti tokį posakį: „jeigu meti rūkyti, būtinai reikia turėti ką nors burnoje“. Tikrai ne. Čia priklauso nuo tavęs paties, nuo tavo organizmo, kaip pats norėsi, taip ir bus.
Negalvojau, kad per ketverius metus tai yra įmanoma, tačiau pasaulyje nėra nieko neįmanomo, tiesiog reikia siekti to, ko labai trokšti. Sėkmės!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!