Taigi, gimiau sveika, bet gydytojai po metų nustatė, kad nei vaikščiosiu, nei kalbėsiu, o tiesiog gulėsiu lovoj arba sėdėsiu vežimėlyje. Dar nepradėjau vaikščioti, o jau nustatė, kad būsiu invalidė.
Aišku, iš mamos pasakojimų jai buvo didžiulis stresas, prasidėjo lakstymai į ligonines, tyrimų darymai, mankštos namuose, iš tiesų mano mama buvo stipri, daug pasiekė dėl mano geresnės ateities. O tėtis jos net nepaliko, brolis labai palaikė ir mylėjo mane, giminės laukė, kada ateisiu į šį pasaulį, kai sužinojo, kai laukėsi manęs mama.
Kai išsivadavom iš šių sunkumų, pradėjau kartu su broliu mokytis daug skaityti, rašyti, kalbėti. Labai mėgdavau daug pasakų skaityti, greitakalbes, eilėraščius, daineles dainuoti, buvo gerai išlavėjusi mano klausa. Kai pradėjau eiti į darželį, turėjau daug draugų, kartu žaisdavau su jais, daug bendraudavau, eidavau pas logopedę dėl kalbos.
Kai baigiau darželį 8 metų ėjau į mokyklą, bet ne savo mieste, važinėdavau su draugais į kitą miestą mokytis, net 2 metus, kad pasiekčiau kažkokį rezultatą, bet nieko gero nepasiekiau, tik besimokydama su sveikais mokiniais pradėjau normaliai kalbėt.
Kai pradėjau lankyti kitą mokyklą, susiradau daug draugų, pradėjau su visais draugauti. Bet kai atėjau į penktą klasę, prasidėjo visos problemos - draugystės ryšiai nutrūko, prasidėjo patyčios dėl mano išvaizdos, lėto būdo, dėl neaiškios kalbos, o aš norėjau stengtis, mokytis dėl savęs, kad įgyčiau išsilavinimą, nes kitokiai būnant šioje visuomenėje be išsilavinimo sunku darbą susirasti.
Man buvo svarbi mano ateitis, mažai linksmindavausi nei mano bendraamžiai. Turėjau savo tikslų, savo svajonių, labai norėjau būti mokytoja, kai į darželį ėjau visada su drauge žaisdavau mokyklą. Iš mano svajonių bendraklasiai juokdavosi, kad aš nepasieksiu ir nieko neturėsiu.
Ir štai, baigusi 12 klasių, įstojau į socialinę pedagogiką. Nesigailiu, kad įstojau, labai patinka ši profesija. O mano bendraamžiai tuo metu, kai buvo paaugliai, svajonių neturėjo. Man dabar kiekviena diena vis naujas pasiekimas, kai prieš 21 metus galėjau visai neatsistoti ant kojų. O iš manęs šaiposi, nedraugauja su manimi, kad ir kaip norėčiau. Netgi vaikiną sunku susirasti, kai norisi meilės, šilumos ir dėmesio. Per save turi perlipti ir daug kovoti kiekvieną dieną. O kiekvieną dieną kažką naujo atrandi ir pamatai. O jūs sveikieji, net neįvertinat tai, ką turit šalia.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!