aA
Rašysiu apie kaimą, kuriame tiesiog gyvename. Jis – už 100 km nuo Vilniaus. Ten – 40 sodybų, ne sezono metu tik dvidešimtyje rasi gyvą dvasią (dauguma – seni, daugiau nei 75-erių metų amžiaus arba pijokai, tinginiai (tikslesnis apibūdinimas būtų „ultojai“)), nėra mokyklos, poliklinikos, kultūros namų, valdiškų įmonių (artimiausia – miestelyje už 15 km), parduotuvės, bažnyčios (artimiausia – už 5 km).
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kaimas – tai vietovė, o mūsų atveju – ir gyvenimo būdas. Šiandien, kai ruošiausi rašyti straipsnį, jaunėlė dukra (dvyliktokė), sužinojusi temą, pasakė, kad kaimas – tai tikri kaimiečiai su savo tikru kaimietišku mąstymu (kodėl tokios sarkastiškos jos mintys, suprasite vėliau).

Galbūt nuskambės labai mistiškai, bet gyvenimą kaime mums nulėmė tėvai, vos atėjus į šį pasaulį suteikę vardus. Abu su vyru esame tikri vilniečiai, vyras „šakninis“, o aš – jautusi mėšlo kvapą.

Prieš trylika metų, taip susiklosčius aplinkybėms, užstatę bankui (dar nebuvo greitųjų kreditų) savo butą Vilniuje ir paėmę paskolą, nusipirkome namą kaime su 10 arų dirbamos žemės. Ilgus metus namas mums atstodavo taip vadinamą sodybą, per laisvas dienas, išeigines, šventes, atostogas skubėdavome į kaimą – gražindavome namus, aplinką, daržus, tiesiog sukdavomės kaip rate, nes turėdavome vos kelias dienas, viską, kas susikaupė per savaitę, sutvarkyti. Laisvomis valandėlėmis, dažniausiai žiemą, pasvajodavome ir pastebėdavome, kaip gražu ir gera čia būtų gyventi nuolat.

Pirmiausia atkreipėm dėmesį, kad kaskart važiuodami turim vežtis pilnus maišus maisto iš parduotuvės, net pieną rytinei kavai ar omletui. Kadangi kaime buvo tik trys karvės, o sezono metu daug vasarojančių, tai pienas – tik išrinktiesiems... Pasvajodavom, kad gerai būtų turėti nors ožką.

Abu su vyru dirbom Vilniuje, turėjom kaimo žmonių svajonių darbus, vaikai lankė mokyklas mieste. Vyras turėdavo daug išeiginių, o kadangi visa „laisvalaikį“ praleisdavome kaime, tai pagalvojom, kad galim turėti bent keletą vištų ar triušių, kuriems kasdienė priežiūra nereikalinga. Nusipirkome dešimt pigių vištų iš paukštyno, porelę triušių. Gyvenom tarp miesto ir kaimo.

Padidėjo atsakomybė ir padaugėjo darbo – grūdai, šienas, runkeliai, daržovės, galvojom ne tik apie save. Dirbom kaip pirmykštėj bendruomeninėj santvarkoj – su kastuvu, grėbliu ir dalgiu... Paprašyti senbuvių pagalbos, net ir mokamos, buvo neįmanoma – jei buvo kam, tai neturėjo su kuo, jei turėjo – tai buvo daugybė priežasčių nedaryti. Džiaugėsi ir šaipėsi kaimiečiai – „pažiūrėsim kaip, kiek“ – žodžiu, totalizatorius. Vienas įvykis rudenį perpildė kantrybės taurę ir kartu pakylėjo laipteliu aukščiau. Pora dienų kaimynas nesugebėjo suarti bulvių lauko, kad galėtume jas nukasti, o sekmadienį, kai jau buvome pasiruošę vakare važiuoti namo, atėjo...

Tą vakarą bulves kasėme automatiškai ir supratome, kaip reikia elgtis... Lizingu nusipirkome motobloką, tapome nepriklausomi. Vieną vasaros dieną, man būnant darbe, sulaukiau vyro skambučio – atsivežiau ožką su dviem ožiukais. Neslėpsiu, nebuvau euforijoje. Svajonės svajonėmis, bet supratau, kokia laukia atsakomybė.

Bandėme samdyti vietines moteris keletai dienų per mėnesį, norėjome oficialiai jas įdarbinti, bet joms „neapsimokėjo“, nes jos būtų praradusios pašalpas. Atstumas tarp miesto ir kaimo dar labiau sutrumpėjo. Atsirado kaimui būdingi atributai – traktorius, padargai, savos vištos, viščiukai, avys, tuzinas ožkų, begalės triušių... ir paskolos.

Vyras, sulaukęs tinkamo laiko, išėjo į pensiją ir „įsidarbino“ pas ūkininką, tiesa, dar bandė dirbti miestelyje, bet darbas trukdė ūkiui. Dėl valstybės teisinių kazusų, įsiregistravau ūkininke, nes kitaip negalėjau pretenduoti į žemės nuomą bei kitas „lengvatas“ ūkininkams. Tapome šeima, susitikdavusia savaitgaliais.

Prieš ketverius metus su jaunesniąja dukra persikraustėm į kaimą, kad gyventume nuolat. Manau, tai pakankamai laiko, kad galėtume įvertinti pliusus ir minusus, tačiau jų atskirai neiškirsiu, nes vienam tai pliusas, kitam – minusas.

Kaime apsigyvenusi miestietė: pašalpos ir alkoholis čia liejasi laisvai
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Pats mūsų kaimas – tai girtuokliaujančiųjų, tinginių, pavyduolių ir pletkininkų tvirtovė. Čia kaimo gyventojai atsargiai žiūri į svetimus, o net ir įsitikinę jo teisingu gyvenimu, jo nepriima, rezga pavydžias intrigas. Nerasi jokio pagalbininko, su pinigais ar be jų, tokių paprasčiausiai nėra – vieni degradavę kūnu, kiti – mąstymu. Dar ir šiandien sukioja pirštu aplink smilkinį, nesupranta mūsų pasirinkimo. Dukra neturi draugų, nors panašaus amžiaus vaikų yra, tėvų pavydas užkerta kelią draugystei. Pašalpos ir alkoholis liejasi laisvai, kaip ir „vietinio radijo“ garsai.

Valdininkams tapome rakštimi, nes per daug žinome ir reikalaujame žmogiškų dalykų – nuvalyto, pravažiuojamo kelio, šviesos tamsiu paros metu, kai vaikai eina į mokyklą... Mes negauname pašalpų, tai galime seniūną ir kitus valdininkus spausti dirbi, o kaimiečiai priklausomi nuo jų, nes nuo to priklauso pašalpos, viešieji darbai ir t.t. Valdininkai jaučiasi tarsi būtų antri po prezidentės, kaimo žmonės jų tiesiog bijo – palaiko diplomatinį atstumą.

Susisiekimas – tiesiog tragiškas, autobusu tik anksti ryte gali į miestelį nuvažiuoti, o grįžti privalai per pietus. Jei turėtum darbą mieste, tai galėtum dirbti tik turėdamas automobilį, o žiemą, kad nusigautum iki darbo, reiktų pavargti su kastuvu arba turėti džipą. Labiausia kliūva parduotuvių ar kitų privačių įmonių darbo laikas. Pietų metas – šventas. Ką bedirbtų įmonė, visuomet pietauja. Jei važiuojam į miestelį tvarkyti reikalų ar apsipirkti, visuomet atidžiai stebim, kad nepakliūtume per pietus, nes valanda laiko bus išbraukta iš gyvenimo. Įmonių darbo laikas – kaip „normalių“ žmonių, nuo 8-17 val. arba nuo 9-18 val. Šeštadienis ir sekmadienis – poilsis. Net savaitgaliui atvykus į sodybą ir pritrūkus remonto priemonių nieko nenupirksi – nedirbama. Visu privačių įmonių darbuotojai, jau nekalbu apie savininkus, – mažų mažiausiai antri po mero.

Tik pagyvenusi kaime supratau, kodėl žmonės iš rajonų prašo siuntimo į Vilnių pas medikus. Net neįvardinčiau, kurioje medicina čia stadijoje, pradedant kompiuterinio raštingumo valdymu, baigiant gydytojų kabinete vietinių gandų aptarimu. Tiesa, čia gyvendama pasitaisiau dantis, nes Vilniuje to sau negalėčiau leisti, nes eilės turbūt mėnesiams į priekį, be to, sužinojau, kaip gyvena miestelio elitas, kuo „kvėpuoja“ medikai. Gydytojai dirba atsipūtę, nes jie turbūt irgi antri po prezidentės, niekada laiku nepasirodo darbe, jei dirba, pavyzdžiui, nuo 8 val., be to, visuomet išskirti „jų didenybė“ pietūs.

Taip pat suprantu, kodėl sakoma, kad būsimieji studentai – mokiniai iš rajonų – yra gavę prastesnius pažymius. Besimokydama Vilniuje, dukra visuomet iš tokių dalykų kaip lietuvių kalba, anglų kalba, chemija, gaudavo „stiprius“ 8-9, o čia iš 5-6 „neišlenda“. Pakalbėjusi su mokytojais, padariau išvadą, kad mokytojai sąmoningai mažina mokinio vertinimą, bijo, kad mokinys, neduok Dieve, būdamas gerai įvertintas, kur nors „nesusimautų“, pavyzdžiui, per egzaminus, juk tuomet nukentėtų mokytojo reputacija.

Gyvendama Vilniuje ne kartą mačiau ekskursijų autobusus iš rajonų. Sakiau savo dukrai, kad ir jie važinės po Lietuvą. Nė velnio, klasėje jokių renginių (net kalėdinių vakarėlių), jokių ekskursijų... Klasės auklėtojai bei kitiems mokytojams nėra jokios motyvacijos bei konkurencijos stengtis dėl mokinių, provincijoje juk nestovi mokytojų eilės už durų, laukdamos savos darbo vietos kaip Vilniuje.

Per ketverius metus dukra taip ir nepritapo klasėje, nesusirado draugų. Visi laikosi atstumo, bendrauja tik mokslo, pamokų temomis. Vaikui – šokas, juk ir Vilniuje kasmet į klasę ateidavo vienas ar keli naujokai, bet visi jie tapdavo klasės dalimi. Nepavyksta atsistebėti, kaip „be penkių minučių“ suaugę žmonės prasivardžiuoja, akivaizdžiai menkina, išjuokia. Mokykloje tokia sąvoka, kaip patyčios neegzistuoja. Dėl tam tikrų dalykų teko kreiptis į administraciją, tačiau, jų nuomone, patyčios – kai muša... Nors nėra ko stebėtis, jei mokytojas prieš nedraugiškai nusiteikusius klasiokus drįsta ištarti „Tu neišlaikysi šito egzamino“, nors pažymiai – 8-9. Vienintelis dalykas, kuris motyvuoja mano dukrą dar gyventi kaime, tai užklasinė veikla. Dar prieš atsikraustant teko tartis su rajone žymaus sportinių šokių klubo vadove. Dukra Vilniuje šoko, norėjo ir toliau tęsti veiklą. Pasisekė – klubas stiprus, daug kur dalyvauja, važinėja net po užsienį. Nors užsiėmimai vyksta tik du kartus per savaitę, bet dukra lanko visas įmanomas pamokas su visomis amžiaus grupėmis. Kas nuostabiausia, kad užsiėmimai apmokami iš rajono švietimo biudžeto. Tačiau tik šiemet pavyko susitarti su mokykla, kad apmokėtų kelionę namo po užsiėmimų.

Visiems kaimiečiams, kurie darė totalizatorių, noriu pranešti – jūs pralaimėjote. Dar praėjusiais metais pardavėme butą Vilniuje ir sudeginome tiltą atgal. Atidavėme visas skolas ir dabar tiesiog gyvename. Dirbame 10 ha žemės, turime dvi karves, šešias ožkas, tris avis, vištų, triušių. Gyvendamas kaime jautiesi savo kūno, dvasios, darbo, gyvenimo, esybės šeimininkas. Skaičiusieji padarė savo išvadas apie gyvenimą provincijoje – kiekvienam savo kryžius...

P.S.: žinau, kokio kryžiaus nesirinkčiau dabar, jei reiktų išeiti iš miesto...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tekstas dalyvauja konkurse „Gyvenimas Lietuvos provincijoje: iš arti mačiau, kas ten darosi“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aš tik už žiemos laiką – pagalvokime apie moksleivius

Reikia palikti žiemos laiką, nes: palikus vasaros laiką moksleiviams ilgiau tektų keliauti į...

Kaunietė nori būti išgirsta: ar kam nors tai rūpi? (2)

Neseniai „Kas vyksta Kaune“ buvo įkeltas video, kaip pilietis vagia miesto trinkeles .

„Atsinaujinančio“ Panevėžio grimasos per LRT laidos prizmę: nuliūdino ne tik mane vieną (6)

Savo draugų paragintas susiradau LRT interneto puslapyje (Mediatekoje) 2018.09.27 dienos laidos...

Nieko nepirko, todėl palaikė vagimi – apsauginių atsiprašymo taip ir nesulaukė (99)

Istorija paprasta, susijusi su apsaugos darbuotojų elgesiu, kai tikrina, ieško kas kaltas, kas ne,...

Valdžios ir žurnalistų konfliktas: kodėl visuomenė taip nemėgsta pastarųjų? (79)

Ar girdite, kaip tyliai cypia žurnalistai apie atimamą žodžio laisvę, politinį spaudimą ir kaip...

Top naujienos

Kritikuoja valdžios ryžtą grąžinti skolą „Žalgiriui“: kada prisimins mokesčių mokėtojus? (60)

Kiek didesnė nei pusės milijono eurų premija įkris į „Žalgirio“ klubo kišenę už 1999...

Opozicija kerta Skverneliui: dėl galimo priesaikos sulaužymo nori šaukti neeilinį posėdį pildoma (186)

Ketvirtadienį Seime vyko bendras opozicinių frakcijų posėdis, į kurį buvo kviečiamas ministras...

Pranckiečiui apkaltos kol kas neinicijuos: toks klausimas gali būti svarstomas ateityje (17)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis kol kas nemato pagrindo inicijuoti apkaltą Seimo...

CNN: palydovinės nuotraukos rodo, kad Rusija sparčiai modernizuoja karinius objektus Kaliningrade analitikai: atnaujintos branduolinių ginklų saugyklos (308)

Sprendžiant iš kanalui CNN perduotų kosminio palydovo kameromis užfiksuotų vaizdų, Rusija...

Klaipėda užsimojo aplenkti Vilnių: ruošiasi pirmoji Lietuvoje paleisti tramvajų

Ekologija ir gamtai draugiškesniais keliavimo būdais susirūpinusios Lietuvos miestų savivaldybės...

Lietuviai savo lėšomis ėmėsi iniciatyvos garsinti šalį: sukūrė klipą apie sostinę (6)

„Norėjome praverti užuolaidą ir pažvelgti į tokį Vilnių, kokio joks gidas neparodys ar...

Trumpas pagrasino uždaryti JAV ir Meksikos sieną (4)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį pagrasino uždaryti Jungtinių Valstijų sieną su...

Antanas Guoga apsisprendė nedalyvauti Vilniaus mero rinkimuose (76)

Europarlamentaras Antanas Guoga nusprendė nedalyvauti Vilniaus mero rinkimuose. Anksčiau buvo...

Jasikevičius – apie „Žalgirio“ naujoką: dar vasarą jis buvo mūsų favoritas (11)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neturi laiko pasidžiaugti pergale prieš Stambulo „Anadolu...