Pabandykime įsivaizduoti, kaip pasikeistų mūsų, europiečių-vakariečių gyvenimai jeigu staiga virš mūsų galvų pradėtų skraidyti raketos, kariniai lėktuvai, o vietoj atostogų ir naujų kelionių planavimo mes turėtume planuoti rytojų ir spręsti išlikimo klausimą, galvoti, kaip išmaitinti ir apsaugoti savo vaikus, tikėtis, jog į mūsų prieglobstį nepataikys neapdairiai paleista bomba, o mūsų moterų neišprievartaus gyvuliais virtę kareiviai.

Apie dvidešimt tūkstančių mergaičių ir moterų buvo išprievartauta Bosnijos karo metu, seksualiai išnaudojamos moterys buvo ir 2011 metais Libijoje, jau nekalbant apie besitęsiantį konfliktą Kongo demokratinėje respublikoje. Neapsaugoti nuo seksualinės prievartos yra ir vyrai. Vien „Wikileaks“ nutekintos nuotraukos, kai JAV kariai atvirai tyčiojasi iš visiškai išrengtų irakiečių, verčia susimąstyti apie šių karių adekvatumą ir amerikietiškų vertybių puoselėjimą.

Vertybių, kuriomis taip didžiuojasi JAV politikai, vis bandantys skleisti amerikietiškąją demokratiją. Bet ar įmanoma įdiegti šį pasaulio suvokimą kitam, kai pats nesivadovauji savo susikurtomis nuostatomis? Kai liberaliosios filosofijos idėjos – lygybė, vienybė - kuriomis grįsta JAV konstitucija, prieštarauja šios valstybės veiksmams tarptautinėje arenoje, o verslo santykiai tampa svarbesni už etikos normas, moralę, toleranciją, žmogaus teises ir laisves.

Įdomu tai, kad valstybės, o tiksliau tam tikrų valstybių lyderiai visuomet suras priežastį karinėms intervencijoms. Antrojo pasaulinio karo metais tos priežastys vis dar buvo siejamos su sienų praplėtimu, naujų teritorijų užgrobimu, ir charizmatiško lyderio ambicijų patenkinimu. Vėliau kaip parodė konfliktai Korėjoje, Vietname ir Afganistane politinės ideologijos ir noras išlaikyti savo įtakos sferą net ir atokiausiuose pasaulio kampeliuose, pasinaudojant kito teritorija, pareikalavo dar daugiau bereikalingų aukų, dar daugiau skausmo, netekčių, baimės ir nulinio progreso, greičiau – regreso be adekvačios perspektyvos.

Keičiantis laikams, keitėsi ir priežastys. Prasidėjus geležinės uždangos skilimui bei Sovietų imperijai pradėjus irti, vakarų Europos valstybės bei JAV staiga nebeteko pagrindinio priešo. Tas priešas suskilo. Pavojaus nebeliko. Atrodė, jog atėjo nauja era, taikos era. Tačiau neilgam. Karai Bosnijoje, Somalyje, Čečėnijoje, masiniai genocidai Ruandoje, Kosove, besitęsiantis konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos, karai Irake, Afganistane, Gruzijoje, Sirijoje, Libane ir Ukrainoje, kariniai veiksmai Libijoje, Tunise ir Egipte...

Priežastys ginkluotės panaudojimui keitėsi, tačiau bene populiariausia šiais laikais dėl visko kaltinti terorizmą, musulmonus ir atominių ginklų kūrimą. Šaltojo karo metu tarptautinėje arenoje vyravo jėgos balansas. Abi superjėgos – tiek Sovietų Sąjunga, tiek ir JAV buvo pasigaminusios atominius ginklus, todėl nei viena, nei kita valstybė nesiėmė tiesioginių karinių veiksmų. Didžiausias pavojus buvo iškilęs rusams gabenant atomines galvutes į Kubą, tačiau J. Kenedžiui ir N. Chruščiovui susitarus grėsmė buvo nutraukta.

Šiandien manoma, kad tiek Izraelis, tiek Didžioji Britanija, tiek Indija ir Pakistanas yra pasigaminę atominius ginklus. Tiesa, yra valstybių, kurioms buvo ar yra draudžiama pasigaminti atominį ginklą ir kurios buvo arba yra įtariamos dėl savavališko tokio tipo ginklo kūrimo. Viena tų valstybių – Irakas. Remiantis šaltiniu – „Iraq bodycount“ – karas šioje valstybėje jau pareikalavo apie 150 tūkst. civilių aukų. Vykstant karui Fallujah mieste Irake demonstracijų prieš karinius JAV veiksmus metu, JAV kariai apšaudė demonstrantus.

Brutalumo viršūnė buvo pasiekta, o skaičiai šiurpino: septyniolika demonstrantų buvo nužudyta, dar septyniasdešimt sužeista. Kas kaltas? Kaltų nėra, juk vyksta karas – o tikslas yra apsaugoti JAV nacionalinį saugumą. Tačiau apie kokį saugumą kalbama? Ar saugu gyventi valstybėje, žinant, kad bet kuriuo metu šalia tavęs gali sprogti bomba. Ar saugu gyventi šalyje, kuri kitur yra laikoma agresore ir kurios tam tikri veiksmai naudojami kaip pretekstai fundamentalistų armijų būrimui ir keršto ištroškusių fanatikų išpuolių formavimui?

Kiek daugiau negu prieš metus Bostono maratono metu susprogdinta bomba pareikalavo trijų gyvybių, beveik trys šimtai patyrė sužeidimus. Prisiminkime liepos mėnesio sprogimus, beveik prieš dešimtmetį įvykusius Londone. 52 mirę, šimtai sužeistų, o šalis – panikoje. Daugelis klausia: ar buvo verta, Tony? Ar verta buvo siųsti savo jaunuolius į konfliktą ten tik tam, kad apsisukus bumerangui sielvartas aplankytų tuos, kurie gyvena, čia, garbingoje, saugioje Karališkoje saloje?

Keista, bet šiandien vakarų valstybių piliečių gyvybės yra svarbesnės negu tų, kurie gimė Artimuosiuose rytuose, neminint, žinoma, izraeliečių. Niekas niekuomet nesužinos, kas buvo tie 11 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų, sumokėjusių savo gyvybėmis pilietiniame kare Sirijoje.

Žmonėms nerūpės beveik du tūkstančiai neseniai nužudytų palestiniečių, tačiau jie visuomet atsimins pavardes ir istorijas žuvusiųjų bei karo didvyriais tapusiųjų Izraelio kareivių, nes kaip ir J. Stalinas minėjo: „Vieno žmogaus mirtis – tragedija, tūkstančio žmonių – statistika“.

Patriotiškumas svarbu. Bet tai turėtų būti labiau jausmas, negu pareiga. Patriotiškumas, kai yra jaučiamas sąlytis su tavo kaip asmenybės praeitimi, žmogaus suvokimo formavimusi, kai tau yra natūralu lakstyti basomis rasoje, gerti ką tik pamelžtos karvės pieną, o gal tiesiog stebėti žvaigždes ir mėgautis natūralios gamtos kvapais, kai girdint valstybės himną tavo kūnu pradeda lakstyti šiurpuliukai, kai didžiuojiesi, kad sekasi tavo tautiečiams bei su pagarba prisimeni skambią savo valstybės praeitį. Tokį patriotiškumą aš suprantu ir pripažįstu. Tai man priimtina.

Nesuprantama ir kiek graudu pasidaro tada, kai išgirsti nacionalistinius šūkius, mintis, idėjas, sklindančias tiek iš jaunų, tiek iš pagyvenusių žmonių lūpų. Aš niekada negalėsiu sutikti su tais, kurie savinasi savo valstybę, kurie mano, kad jie ir tik jie kaip tauta nusipelno gyventi šiame žemės lopinėlyje. Dažnai jų norai ir idėjos tuo ir pasibaigia. Jie nesuvokia, kad, kvailas savęs kaip tautos sureikšminimas prilygsta ribotam ir statiškam pasaulio suvokimui, visiškai nesuprantant koks didelis, platus ir pilnas galimybių yra pasauli, ir kiek grožio, naujovių bei įdomių idėjų gali atnešti žmonės, kilę iš skirtingų kultūrų.

Tai, kad gimėme būtent šioje valstybėje, būtent šiuo metu yra be galo didelis atsitiktinumas. Prieš penkis tūkstančius metų šiose teritorijose, Europoje, Artimuosiuose rytuose, Šiaurės Afrikoje net nebuvo valstybių, tik žmonių klajoklių gentys, kurie bandė išgyventi, susirasti maisto, tai buvo jų realybė. Todėl rankos pakėlimas prieš kitą vien todėl, kad tas kitas yra atvykėlis iš svetur, neturėtų būti toleruojamas.

(...) Izraelis, JAV akimis, užtikrina stabilumą ir jėgų pusiausvyrą artimuosiuose rytuose, todėl net jeigu tai ir reikalauja tūkstančių nekaltų aukų, tebūnie, svarbu, kad žūsta ne amerikiečiai. Juokingi yra ir Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus Ban Ki-Moono žodžiai, smerkiantys Izraelio veiksmus – lyg tai turėtų daryti įtaką ar kada nors darė įtaką šios valstybės vykdomai politikai. Jungtinių Tautų jėga pasibaigia ten, kur šios organizacijos idėjos kertasi su idėjomis, atkeliaujančiomis iš Vašingtono.

JAV nuo pat JTO sukūrimo buvo ir yra didžiausia šios organizacijos rėmėja. 2010 metais JAV į JTO biudžetą atseikėjo 8 milijardus dolerių. Jokiu būdu negalima nuvertinti šios organizacijos darbo besivystančiuose pasaulio kampeliuose, tačiau kai kalbame apie karines intervencijas, masinius žudymus, žmogaus teisių bei laisvių apgynimą nepriklausomai nuo teritorijos, JTO atrodo bejėgė.

Įsivaizduokite, kad staiga išžudomi jūsų tėvai, vyrai, žmonos, dukros, sūnūs, artimi draugai. Įsivaizduokite, kad kažkas savavališkai išniekina jūsų namus, šalį, kurioje jūs užaugote, jūs neturite darbo, ateities, netgi galimybės susirasti maisto. Jūsų pasėliai išdarkyti, gyvuliai išžudyti. Ar nesijaustumėte įvarytas į kampą, ar nesusimąstytumėte, kad gyvenimas iš tiesų neturi prasmės?

Pavojingiausi yra tie, kurie neturi ko prarasti. Tai užburtas ratas. Agresija vysto agresiją. Karas vysto karą. Skaudu, bet yra tų, kuriuos labai domina karo tąsa. Jie pelnosi iš to. Yra tų, kurie neturi kitos išeities, tik kariauti. Tačiau labiausiai kenčia tie, kurie bando gyventi normalų, pilnavertį gyvenimą. Žmonės, kurie nori mylėti, užjausti, kurie nori užauginti savo vaikus, jais didžiuotis, džiaugtis, kai šie pabaigia studijas. Žmonės, kurie nori nueiti atsigerti puodelio arbatos, nebijodami, jog staiga šalia jų gali sprogti bomba. Žmonės, nenorintys kasdien uždavinėti sau to paties klausimo: „ar sulauksime rytdienos?“.

Ar yra prošvaisčių šiai problemai išspręsti? Ar yra sprendimas nesibaigiantiems konfliktams Gazos ruože, Sirijoje, Ukrainoje? Ar galima tvirtai teigti, kad ateityje pasaulis kariaus mažiau? Dažnai mes užmirštame paprastą dalyką: kariauja ne valstybės, o žmonės. Svarbiausi sprendimai yra priimami ne atviruose debatuose, o nedidelėse žmonių grupėse už uždarų durų. O diskutuoja ne vien Vakarų valstybės – į debatus įsitraukia ir svarius žodžius turi tiek Rusija, tiek ir Kinija. Ne kiekvienas pasiduoda demokratijos idėjoms, bet aukso vidurio ieškoti būtina tam, kad pradėtume dėti pamatus ilgalaikei taikai, taip išvengdami betikslių ir brutalių niekuo dėtų civilių mirčių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!