Visada buvau toks žmogus, kuris visur įžvelgia optimizmą, su visais elgiasi pagarbiai ir draugiškai. Niekada nenuvertinau savęs, bet ir nekėliau aukščiau kažko. Visada maniau, ir tebemanau, jog nusipelniau meilės, gražios meilės, gyvenime. Bet...Yra kaip yra..
Istorija prasidėjo pavasarį, kovo viduryje. Netikėtai, darbo metu, sutikau vaikiną, matėmės pirmą kartą gyvenime, bet išvydę vienas kitą, abu vienu metu nusišypsojome. Vėliau jis susirado mane, turbūt populiariausiame socialiniame tinkle ir taip pradėjome bendrauti. Tuo metu man buvo sunku, turėjau draugą, buvau labai prisirišusi prie jo, bet mūsų norai nesutapo ir patyriau skaudžias skyrybas. Tuo metu buvau palūžusi ir sutiktas vaikinas man labai padėjo. Ilgas bendravimas internetu perėjo į telefoninį. Skambučiai kiekvieną dieną, žinutės, nuolatinis dėmesys, komplimentai, pokalbiai visą dieną... Galiausiai susitikome, pabendravome „gyvai“, patikome vienas kitam. Po kiek laiko pradėjom draugauti.
Mūsų santykiai buvo keistoki. Dėl jo darbo sąlygų susitikdavome tik vakarais, ilgai šnekučiuodavomės, tarkim, stovėjimo aikštelėje. Pradžioje man tai tiko, patiko su juo kalbėtis, juokauti. Bet laikui bėgant norėjosi kažko daugiau nei stovėjimo aikštelėse, norėjosi bendros veiklos, kažko prasmingesnio.
Atėjo vasara, jos metu daug dirbau Palangoje, todėl vieną kartą jis atvažiavo prie jūros ir ten praleidome turbūt pačias gražiausias mūsų draugystės akimirkas, kurių niekada nepamiršiu. Nepaisant to, viena išvyka prie jūros, negalėjo pakeisti to, kad kažkas tarp mūsų negerai. Pamažu prasidėjo pykčiai, kivirčai. Nuolatiniai jo žodžiai - „kantrybės, viskas išsispręs, viskas bus gerai“ - iš pradžių įtikino mane, bet po to tai tapo tik tuščiais, nieko nereiškiančiais žodžiais. Kaip bebūtų keista, vis dar tikėjau juo, tikėjau, jog jis atras man laiko, padarys tai, ką žadėjo.
Momentas, kai supratau, jog nieko nebus, buvo tada, kai pradėjau juo nepasitikėti. Sužinojau, kad jis nuo manęs slepia dalykus, kuriuos, kaip jo mergina, tikrai turėjau žinoti. Aišku, tai buvo tik laiko klausimas, kada viską sužinosiu. Pokalbis vis dėlto nebuvo toks, kokio tikėjausi. Norėjau išsiaiškinti, tikėjausi, kad ir jis norės kažką paaiškint, galiausiai susipykome ir jis išvažiavo, nieko taip ir nepasakęs. Sulaukė skambučio, per kurį jo kažkas paprašė kažkur nuvažiuoti, ir išvažiavo. Skaudžiausia, kad jis galėjo grįžti, bet tiesiog negrįžo.
Vėliau teisinosi, jog norėjo daug ką pasakyti, bet tiesiog nespėjo. Ir tokius pasiteisinimus girdėdavau dažnai. Tada prasidėjo frazės - „gal viską pamirštam?“. To padaryti negalėjau... Prisimenu jo žodžius, jog kovos dėl manęs, nesvarbu, kas benutiktų. Jis nė karto taip ir nepabandė ištaisyti savo klaidų, atsiprašyti, „kovoti“. Tada ir pasijaučiau nereikalinga.. Supratau, jog nebegaliu būti su žmogumi, kuriam nesu reikalinga, kuris tik kalba, bet veiksmais parodo visai kitką.
Ir štai, dabar sėdžiu prie kompiuterio, rašau šią istoriją ir mąstau, jog daugiau niekada gyvenime neskubėsiu. Neskubėsiu prisirišti prie žmogaus, kurio gerai nepažįstu, nes, kaip pamokė gyvenimas, tokie dalykai nuvilia. Be abejo, vis dar tikiu meile, ne ta „princesių, baltų žirgų ir princų“, bet ta, kuri suteikia pasitikėjimą, rūpestį ir šilumą, gražias, vertingas akimirkas. Tiesiog reikia neskubėti ir rasti tinkamą žmogų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nuoširdžiausios istorijos autoriui suteiksime prizą: Nicholas Sparks knygą „Saugus prieglobstis“, kurioje papasakota dviejų žmonių meilės istoriją, ir Giselos Leonie Teschenke knygą „Grožio paslaptys: 5 Tibeto pratimai“.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Skyrybos“ iki lapkričio 18 d.