Visų pirma, man labai įstrigo vieta, kada straipsnio autorius iš anksto pasiruošia neigiamų nuomonių cunamiui. Jam juk visiškai nėra ko bijoti! Gyvename laikais, kada viskas atvirkščiai. Bet kuriame tinklapyje nuomonių prieš religiją yra bent 3/4 daugiau, o žmonių, kurie tvirtai tikėtų, išvis reikėtų labai gerai su žiburiu paieškoti. Laikas atsibusti, juk gyvename liberaliame pasaulyje, indvidualizmo epochoje, o čia krikščionybė – atgyvena.
Aš, kaip ir autorius, buvau pakrikštytas savo tėvų valia ir greičiausiai todėl statistikoje rašoma, kad net 80 proc. Lietuvos piliečių – krikščionys, be tikra situacija tokia, kad tikrų galime rasti ne daugiau 10 proc. Manau, tai visiškai suprantama, ar ne? Paauglystės laikotarpiu aš pats sau užduodavau klausimus, o kam vaikščioti į bažnyčią? Kur Dievas, kada aš jam meldžiuosi, o mano artimieji miršta? Spjoviau, taip sakant, į visa tai, bet negaliu aš taip imti ir laikyti save savo Dievu.
O negalėjau dėl poros priežasčių. 1. Man pasirodė absurdiška, kad mirus nieko neliks ir toks kaip AŠ tiesiog nebeegzistuos. Prie to absurdiškumo prisidėjo visos vėlesnės praktikos pagal rytų religijas, kada suvoki, o gal net pajauti, jog yra daugiau nei kūnas. 2. Dar vienas absurdas neleido man tikėti į nieką, tai absurdas, kaip turėtų atrodyti mūsų pasaulis be jokių dorovinių normų. Juk viskas būtų kaip tvarte - bet kas su bet kuo bet kam bet kada... Kitaip sakant, įsivyrautų chaosas, o kaip gyvenimas parodė, kažkodėl kūdikiai jaučia ir siekia harmonijos, ypač vaikai, kuriuos mėgstame vadinti tyromis sielomis, tie padarėliai tiesiog žino, kaip ką pasakyti ir padaryti, kad viskas būtų gera, kad dingtų vidinis chaosas (ne išorinis). Išeitų, kad gimstame su natūraliu pajautimu, kaip reikia gyventi, ko siekti, tačiau išorinis pasaulis mus tiek išbalansuoja, kad klystame ir įsisukame į ištisą klaidų virtinę... Tada supratau, kad turi egzistuoti mokymas, ar kažkas, kas padėtų išlaikyti vidinę ramybę.
Tokiais pamąstymais prasidėjo mano žygis po religijas, tikėjimus ir mokymus. O įdomiausia tai, kad po visko grįžau atgal. Vėl pradėjau domėtis krikščionybe ir pasakosiu, ką sužinojau. Na, pavyzdžiui, tai, kad bažnyčia neneigia evoliucijos teorijos, ji pripažįsta, kad pasakojimas apie Ievą ir Adomą yra metaforinis ir jie yra nerealūs, realūs įvykiai prasideda vėliau. Net žmogus, kuris laiko krikščionybę savo didžiausiu priešu, turėtų pripažinti 10 Dievo įsakymų. Šiaip ar taip radau tokias pat arba labai panašias taisykles visur, kur ieškojau. Ir pagalvojus, juk ar ne nuostabus būtų pasaulis gyvenant pagal juos? Be melo, apgavysčių, o su meile ir tyrumu?
Atradimas, kad mokslas ir religija iš tikro netrukdo vienas kitam, paskatino mane ieškoti atsakymų toliau. Tiesa, ginčai tarp mokslo ir religijos kyla, kada pažeidžiami tie patys 10 Dievo įsakymų, o Viduramžių bažnyčios vykdomi karai nebuvo kažkas daugiau nei politika ir manipuliacija, nes, pasikartosiu, kad pagrindas – 10 įsakymų, kuriuos daugmaž visi žinome, ir ten, kur bažnyčios veikloje jų nelieka, ten nelieka ir bažnyčios su Dievu.
Taip pat buvo periodas, kada aš labai nenorėjau pripažinti Dievo, bet tada radau kitokius jo vardus. Juk galima Jį vadinti kūrėju, Visatos centru, kažkokia pirmine energija, kuri mus sukūrė, iš kurios viskas atsirado ir kuri maitina mūsų vidų. Kitaip sakant, tada lyg ir suvokiau, kodėl įvairūs tikintieji jaučiasi laimingi? O gal geriau klausti, iš kur ta nepakartojama ir maloni ramybė? Na ir visai nesvarbu, kuriai religijai priklausai, jei tikslas yra išlaikyti ryšį su Dievu, su tuo kažkuo, tada ji veikia ir iš esmės visi siekia to paties, tik skirtingais keliais, o čia jau turime pasirinkti individualiai.
Kam budizmas, kam Krišna, o kam Jėzus. Skirtingi žmonės su skirtingomis kultūromis, todėl ir būdų tikėti daug. O kad populiariausia žemės religija bus supolitinta, tai čia yra neišvengiama. Jei visi atsivers į budizmą, tada ateis eilė jam ir ten atsiras net kokie 70 proc. formalių tikinčiųjų ir manipuliatorių, kurie sugadins tos religijos formą, ir t.t. Tai neišvengiama, todėl siūlau ieškoti kiekvienam asmeniškai ir rasti taip trokštamus atsakymus į egzistencinius klausimus. Esu įsitikinęs, kad Dievas yra būtina sąlyga kokybiškam (ramiam) gyvenimui užtikrinti.
Niekada nesmerksiu jokių religijų ar ateistų, juk visi turime pasirinkimo laisvę ir verčiau ją išnaudoti. Man pasisekė ir aš savo atsakymus radau, radau Dievą, radau ryšį su juo, šiek tiek kitaip nei moko per mišias ar skelbiama internete, radau grynai asmeninį ryšį, kuris man labai patinka.
Pabaigai paaiškinsiu, ką veikia Dievas, kada užgriūna cunamiai ar prasideda karai. Na, visų pirma, tai niekada nebuvo rašyta ar sakyta, kad Dievas nematomas žmogus ant debesų, čia labai įdomus nesusipratimas. Jau minėjau, kad jis gali būti suprantamas kaip energijos esmė ir centras, tad gal šitaip bus lengviau suprasti, kad jis nėra žmogus ant debesų...
Na, o dėl tų katastrofų, tai Biblijoje yra pasakyta, kad Dievas davė mums laisvą valią tikėti juo ar ne. Tai labai svarbūs žodžiai. Jei artėjant cunamiui iš debesų išlįstų ranka ir užtvertų jam kelią, manau, tai būtų pakankamas įrodymas, kad Dievas yra. Na o kur tada būtų mūsų laisva valia? Kitaip sakant, toks įrodymas verstų mus tikėti, o gal ir Jo bijoti, o tada nebegalėtume nešališkai apsispręsti, tikėti ar ne. Argi ne taip?
Labai sunku abejoti kavos puodelio egzistencija, tuo pat metu geriant iš jo kavą. Todėl, mano nuomone, mums duoti mokymai, taisyklės, įstatymai (skirtingos religijos - skirtingi vardai), kaip turime gyventi. Jų besilaikydami, galime gyventi ramūs ir laimingi, su kažkuo labai stipriu šalia mūsų, o jei tas kažkas prisidėtų materialiai, tai žinojimu panaikintų tikėjimo prasmę, todėl tikrai neverta to tikėtis ir vėliau pykti už jo tariamą nepagalbą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!