Dviratininkų bendruomenė niekaip negali suprasti ir rasti loginio paaiškinimo priimtoms pataisoms, kurios įsigaliojo nuo šių metų liepos 1 d. Pėstieji kol kas nesidžiaugia, nes tai su jais nesusiję. O gaila, galėtų jiems nustatyti irgi kokius nors reikalavimus, tarkim, vaikščioti su karvių varpelį po kaklu, kad būtų skleidžiamas garsinis signalas. Tikėtina, kad tokiu atveju, visos trys eisme dalyvaujančios grupės susivienytų ir kažkaip jau pradėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų, priimtinų visoms pusėms. Gal netgi, tikėtina, pradėtų vienas kitą gerbti, prisimintų ne tik kitų pareigas kelyje, bet ir elementarią tiesą – mandagumą vienas kitam.
Ir tik nepradėkite visi grupėmis šaukti, kad va o jau tieeeee, už vairo sėdintys nieko toliau savo automobilio kapoto nemato, o anieeeee tiesiog po ratais patys lenda, nušokdami nuo tako... Abi pusės „geros“: teko pabuvoti tiek situacijoje, kada vairuotoja, matyt mintyse varnas šaudydama ar skubėdama į pasimatymą, vos nepasiguldė manęs ant automobilio kapoto, tiek teko greitai spausti stabdžio pedalą, nes kažkokia višta sugalvojo, kad vat dabar ji jau pralėks per pėsčiųjų perėją labai greitai. Prieš baksnodami vienas į kitą, pažiūrėkite į savo atspindį veidrodyje ir pagalvokite, ar išties imatės visų atsargumo priemonių tam, kad iki protingos ribos sumažintumėte riziką, kuri jūsų laukia kelyje.
Negaliu nepaminėti, kad dviratis nėra mano pagrindinė transporto priemonė, summa summarum, už automobilio vairo praleidžiu žymiai daugiau laiko, nei mindama dviračio pedalus. Tačiau krentančias pykčio strėles iš vairuotojų ir dviratininkų siūlau prisiimti sau patiems. Ne šventieji esate, tiek jūs, gerbiami vairuotojai, tiek ir jūs, gerbiami dviratininkai. Tiesa, dar trečioji kategorija yra pėstieji, jie irgi ne šventieji. Tačiau kultūringai besielgiančių ir vienas kitą gerbiančių žmonių kelyje nepastebime, nes visada atmintyje išlieka tik blogiausi prisiminimai, kurie paskubomis mums leidžia priklijuoti vienas kitam atitinkamas etiketes ir nustatyti tam tikrą šabloninį elgesį vienai ar kitai grupei.
Iš esmės, jei imtum tą apimtį pakeitimų, kurie buvo priimti – jie yra kosmetiniai. Realiai jie situacijos nepakeis, tik atsiranda papildomas pretekstas rasti „lengvinančias“ aplinkybes, kai įvykyje nukenčia viena ar kita eismo dalyvių pusė. Bus pradedama baksnoti į liemenės ar kito drabužio nebuvimą, ar jo spalvos netinkamumą, nublukimo lygį ir pan.
Imame 2 straipsnio 53 punkte įtvirtintą reikalavimą dviratininkams ir bandome jį gramatiškai ir logiškai paaiškinti: „Ryškiaspalvė liemenė su šviesą atspindinčiais elementais – geltonos, oranžinės ar raudonos spalvos liemenė arba kitas viršutinės kūno dalies (nuo kaklo iki juosmens) drabužis su iš visų pusių kitiems eismo dalyviams matomais šviesą atspindinčiais elementais“. Ką aš apie jį galvoju? Nieko.
Liemenės aš bet kuriuo atveju nesidėsiu, beformis ir beskonis skuduras. Esu iš tų moterų, kurios ir šiukšles eidamos išnešti pasidažo, kad gražesnė būčiau. Išeitis yra visada, man tikrai nesunku nusipirkti X formos atšvaitus, kurie tvirtinami ant viršutinės kūno dalies. O mano dviratininko marškinėliai yra labai gražūs ir ryškių spalvų. Arba nusipirksiu irgi raštuotus marškinėlius, su jau įsiūtomis šviesą atspindinčiomis juostelėmis viso kūno perimetru. Nustebot? Spalvinės gamos reikalavimai viršutinės kūno dalies drabužiui nėra keliami, keliamas reikalavimas, kad jis būtų ryškus ir su šviesą atspindinčiais elementais. Ir tada susiradusi kelių policijos patrulį įkyriai suksiu ratus aplink jį.
Ne ne, ne tam kad artimiau susipažinčiau, kad „iš sportinio intereso“ pasiginčyčiau. Tik klausimas, kuo jie nusikalto, jei pas mus teikiantys ir priimantys tokius ir panašius įstatymus ir jų pataisas Seimo nariai nepasižymi pakankamu kiekiu smegenų vingių?
Teisybės dėlei aš galiu ir visą dviračio rėmą nupurkšti fluorescenciniu laku, kad žibėtų naktį kaip graži kalėdinė eglutė. Tik ar tai tau, gerbiamas vairuotojau, padės nors kažkiek mane pamatyti greičiau, kai danguje be proto spigins saulė, o tavo mintys bus nukeliavusios jau prie tvenkinio kranto ir linksminsis draugų būry? Kažkaip labai abejoju. Labai.
Skaitom kitą, irgi diskusijų sulaukusį pakeitimą, kuris įtvirtintas tame pačiame įstatyme, 17 straipsnio 2 punkte: „<...>Važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltas šviesos žibintas, o gale – raudonas šviesos žibintas.<...>“. Įsiskaitėte?
Dienos metu, kai dėl objektyvių priežasčių esu priversta važiuoti kelio dalimi, aš galiu rinktis dvi alternatyvas: dėvėti ryškiaspalvę liemenę ar kitokį rūbą su atspindinčiais šviesą elementais (ryškiaspalvės liemenės sąvoka, kaip jau minėjau, įtvirtinta 2 straipsnio 53 punkte ir tai nebūtinai reiškia, kad aš privalau dėvėti tą beformį oranžinės, geltonos ar raudonos spalvos skudurą) ARBA važiuoti su įjungtais žibintais.
Pafantazuojam. Lyja. Man šalta. Mano viršutinė apranga yra pilkos spalvos. Bet aš važiuoju su įjungtais žibintais. Ar tu, gerbiamas vairuotojai, mane pamatysi šalia savęs, važiuojančios lygiagrečiai? Pamatyt tai pamatysi, neabejoju, bet mintyse arba garsiai sėdėdamas už vairo tikrai nusikeiksi, kad višta makaluojasi tavo kelyje. Galėtų ji kur nors su savo „trundalėtu“ eiti ... Ten, toli. Naktį mano šviesas tikrai pamatysi. Pažadu. Bet dieną - abejoju. Labai.
Kas tikrai nuliūdino (dabar jau būsiu apmėtyta pomidorais ir supuvusiais kiaušiniais iš dviratininkų mėgėjų pusės), tai, kad šalmas, kuris tikrai yra viena iš būtiniausių priemonių rizikos mažinimui, asmeniui sulaukusiam 18 metų teliko rekomendacinio pobūdžio. Nori dėkis, nori nesidėk. Matyt, gali šukuoseną sugadinti. Žinant mūsų dviračių takų infrastruktūrą, kuri yra kažkur užstrigusi ir apgailėtinos būklės, dviratininkams šalmas išties negali būti rekomendacinio pobūdžio. Man labai patiko prieš keletą metų priimtas reikalavimas dviratininkams, dalyvaujantiems MTB maratonuose, – šalmas būtinas. Nebus – diskvalifikuos. Ir niekas net nekelia klausimo, ar tikrai jis reikalingas ir kam jis reikalingas.
Taigi, BAIKIT INKŠTI. Mes visi esame atsakingi už save ir už mus supančius asmenis. Visi dalinamės keliais. Visi mokame mokesčius, taip pat ir akcizus už kurą. Ir tokie kosmetiniai reikalavimai tikrai nepadės ir nesumažins rizikos tiek, kad viskas imtų stebuklingai pasikeistų. Kaip sako mano mama: „grielka“ lavonui mažai te ką padės“. Visų pirma mes turime gerbti vienas kitą, vertinti vienas kitą kaip lygiavertį eismo dalyvį ir elgtis atitinkamai ir tinkamai.
Vietoje epilogo. Labiausiai pikta darosi dabar, kai tuoj dviratininkus sukiršins su pėsčiaisiais. Galiojant dabartiniam KET‘ui, tinkami eksploatacijai dviračių takai yra skirti važinėti išimtinai tik dviračiais. Jeigu ten eina pėstysis, jis privalo pasitraukti. Nes pėstiesiems yra skirti pėsčiųjų takai.
Susisiekimo ministerija siekia vėl sublizgėti ir teikia pakeitimo projektą, kuriame yra įtvirtinama sekanti nuostata: „Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, pėsčiųjų perėja , dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus , o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus“.
Dviračių takai iš esmės netenka savo prasmės, jie yra naikinami ir daromi pėsčiųjų takais. Kam tada juos tiesti ir/ arba tvarkyti? Protu nesuvokiamas pinigų švaistymas. Ir tikrai tokiu atveju manau, kad yra tikslinga įvesti tam tikrus reikalavimus pėstiesiems, kurie sumažintų rizikos tikimybę.
Tarkim, tie patys karvių varpeliai arba oranžinės šviesos tvirtinamos ant galvų, kurios degtų ir dieną, arba Kalėdų eglutės girlianda, arba ... Taip sakant, kiekvieno fantazijos reikalas. Nes jei dviratininkų gyvybę saugom nuo jų pačių ir nuo automobilių vairuotojų, tokiu atveju reikia ir pėsčiųjų gyvybę saugoti nuo jų pačių ir nuo dviratininkų. Sutinkate juk su tuo, kad pėstieji yra neprognozuojami?
Taigi dar kartą keliu tą patį klausimą: kam priiminėti įstatymų pataisas, jeigu jie atneš lygiai 0,000000001 % naudos? Parodyti, kad sunkiai dirbate? Gal ir jūsų tiesa – sunkiai reikia dirbti, kad tokių nesąmonių prisigalvotum.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!