Kiek save prisimenu, visada buvau sveikas vyras, neturėjau jokių bėdų su sveikata, nesirgdavau net peršalimo ligomis. Žmona visuomet didžiavosi, kad buvau sveikas kaip ridikas. Prieš kokius 5 metus pradėjau lankyti sporto klubą, treniravau kūną, todėl mano dieta buvo itin griežta, valgiau tik sveiką, neperdirbtą maistą, ribojau suvartojamą cukraus ir druskos kiekį, gėriau ne mažiau 2 litrų vandens per dieną. Pasiekiau tikrai gerų rezultatų, ryškėjo raumenys, didžiavausi savimi. Viską pasiekiau tik natūraliu būdu – liedamas prakaitą sporto salėje ir sveikai maitindamasis, nevartojau jokių papildų ar steroidų.
2018 metais kartu su žmona atostogavome Tunise. Tai buvo 10 dienų poilsinė kelionė 3 žvaigždučių viešbutyje. Smagiai leidome laiką, maudėmės Viduržemio jūroje, valgėme egzotinius vaisius, taip pat aplankėme vietinius restoranus. Viskas buvo tiesiog nuostabu.
Ketvirtą dieną pradėjau viduriuoti, maniau, kad, galbūt tai nuo egzotinių vaisių ar apsinuodijau maistu, tačiau manęs nepykino. Viduriavimas nesiliovė visą dieną. Žmona bandė mane raminti sakydama, kad tikriausiai viešbutyje vanduo nėra visiškai švarus (ji kaltino 3 žvaigždutes), ir kad tikriausiai viduriuoju dėl to, kad išgėriau to nešvaraus vandens, todėl kitą kartą geriau paaukosime daugiau pinigų, bet rinksimės padoresnį viešbutį.
Žmona taip pat gėrė tą vandenį, bet jokių simptomų nejautė. Antra diena buvo dar blogesnė, viduriavau kas valandą, nors nieko nevalgiau. Mūsų atostogos buvo sugadintos. Jau galvojome kreiptis į vietinius gydytojus, bet septintą dieną savijauta smarkiai pagerėjo.
Grįžome namo iš kelionės, visus nesklandumus užmiršome. Po kokių dviejų savaičių nuo atostogų, būdamas darbe, pradėjau jausti vėl tuos pačius simptomus, pradėjau viduriuoti. Buvo labai nemalonu, nes dirbu biure, sienos plonos. Iš darbo išsiprašiau anksčiau, kitą dieną nėjau į darbą, ėjau pas daktarus. Daktarei pasakiau, kad viduriavau ir prieš 2 savaites, tačiau ji mane ramino, kad viskas yra gerai, kad visiems pasitaiko tokių epizodų. Tikėjau daktare, o mano viduriavimas vėl išnyko po poros dienų.
Tačiau tokie viduriavimo epizodai pradėjo kartotis vis dažniau, bet nekreipiau į tai per daug dėmesio, toliau sportavau, stengiausi naudoti mažiau ląstelienos turinčio maisto.
2019 metų viduryje pradėjau varginti kita problema - vidurių užkietėjimas. Su juo prasidėjo ir skausmai. Kreipiausi į gydytojus. Jie man bandė įrodyti, kad viskas yra gerai, kad esu dar per jaunas, kad turėčiau kažkokių rimtų sveikatos sutrikimų, susijusių su virškinimo sistema. Gydytojams bandžiau paaiškinti, kad jaučiu skausmą, kuris man trukdo dirbti, kad net tabletės nuo skausmo jo nepanaikina. Deja, jie nebuvo suinteresuoti man padėti.
Nepakeldamas skausmo po poros savaičių vėl kreipiausi į daktarus, tačiau jau kitus. Man buvo pasiūlyta pasidaryti kolonoskopiją. Aš, žinoma, sutikau. Maniau, kad galėsiu ją pasidaryti po poros dienų, tačiau sužinojau, kad eilė šiam tyrimui ateis tik po 2 mėnesių, nes eilės ilgos, o skubus tyrimas atliekamas tik rizikos grupėje esantiems žmonėms, t.y. vyresniems nei 50 metų asmenims. Visgi laukiau, nes negalėjau atmesti galimybės pasidaryti kolonoskopiją.
Skausmas buvo nepakeliamas, vos ištvėriau tuos du mėnesius, nuolat gėriau nuskausminamuosius, o ir tie tik minimaliai apmažindavo skausmą. Išėjau iš darbo savo noru, žmona pritarė mano sprendimui, be to, darbo biržoje gavau bedarbio pašalpą, kuri nebuvo tokia jau bloga.
Pagaliau atėjo mano kolonoskopijos diena. Labai džiaugiausi, bet kartu ir bijojau. Man taip pat buvo labai nejauku ir šiek tiek gėdinga, tačiau daktarai pasirodė labai malonūs ir padrąsinantys. Jie teigė, kad ši procedūra yra visiškai negėdinga, bet labai naudinga, ypatingai vyresniems žmonėms, kad net ir įžymybės darosi ją.
Deja, per šį tyrimą mano tiesiojoje žarnoje buvo aptiktas auglys. Daktaras pasakė, kad reikia paimti auglio mėginėlį, kad būtų ištirta, ar auglys gerybinis, ar piktybinis, bet bet kokiu atveju auglį, jis sakė, reikės išpjauti.
Piktybinis auglys reikštų, kad turiu vėžį ir reikalautų ne tik operacijos, bet ir chemoterapijos bei papildomų vaistų, kad vėžys neatsinaujintų. Auglio išpjovimo operacija buvo paskirta po savaitės, per šį laikotarpį taip pat buvo paaiškėjo, kad auglys piktybinis. Turėjau antros stadijos vėžį. Jeigu būčiau anksčiau pasidaręs kolonoskopiją, būčiau išvengęs papildomų audinių pašalinimo tiesiojoje žarnoje...
Operacija įvyko sėkmingai, tačiau mano tiesioji žarna buvo labai pažeista, teko dėti papildomus dirbtinius audinius. Taip pat man buvo paskirta chemoterapija ir buvo išrašyti kompensuojami vaistai.
Viskas buvo gerai iki šių metų karantino. Vėl pradėjau kamuoti skausmai, norėjau, kad daktarai patikrintų, ar neatsinaujino vėžys. Tačiau per karantiną pas gydytojus buvo praktiškai neįmanoma patekti, kolonoskopija man nebūtų buvusi atlikta, turbūt visiems rūpėjo tik turintys koronavirusą. Daug vėžiu sergančiųjų buvo palikti ilgam laukimui.
Man buvo pasiūlyta laukti karantino pabaigos, kita vertus, tai buvo tik vienintelis pasirinkimas. Meldžiau Dievą, kad tik man neatsinaujintų vėžys, kad tik viskas būtų gerai. Labai džiaugiuosi, kad pasibaigė karantinas, kolonoskopiją turėsiu už savaitės, tikiuosi, kad viskas bus gerai. Jeigu mirsiu, tai, tikiuosi, Lietuvos sveikatos sistema prisiims atsakomybę už mano mirtį ir padengs laidotuvių išlaidas. Dirbantys žmonės moka kiekvieną mėnesį apytiksliai po 30 eurų už sveikatos paslaugas, tačiau prireikus pagalbos, laiku jos negauna. Būtent tai mane ir pykdo. Visiems palinkėsiu sėkmės, kad Lietuvoje gyvendami neturėtų jokių sunkių sveikatos sutrikimų.
***
Šis laiškas – atsakymas į anksčiau skelbtą temą Ką daryti, prireikus gydymo: lengva ar sunku gauti pagalbos.
Savo istoriją mums siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt
