Amerikos užsienio politika niekada nebuvo monotoniška. Pasak W. R. Mead'o, jai visą laiką įtaką darė skirtingi korporaciniai, ekonominiai, politiniai ir komerciniai interesai. Dėl šios priežasties ji gavosi tokia nepastovi ir įvairiapusiška.
Autorius savo knygoje mato liberaliąją ir realistinę užsienio politikos tradicijų dichotomiją kaip per daug siaurai apibūdinančią JAV užsienio politiką, o internacionalistinę ir izoliacinę perskyrą traktuoja kaip per netikslią žvelgiant iš istorinės perspektyvos.
Vietoj to W. R. Mead'as mums siūlo alternatyvias keturias užsienio politikos tradicijas – Hamiltoniškąją, Wilsoniškąją, Džefersoniškąją ir Džaksoniškąją. Apibendrinant šių tradicijų siūlomas idėjas, galima jas suskirstyti į skirtingas kategorijas.
Pirmoji kategorija – Džefersoniškoji ir Džaksoniškoji tradicijos. Ši pusė teigia, jog reikia koncentruotis ties šalies bendrąja vidine gerove, mažiau veltis į tarptautinius santykius, kadangi tai atneša tik papildomas nereikalingas valstybės išlaidas ir karo riziką. Džefersonizmo ir Džaksonizmo analogiją galima rasti Šveicarijos vykdomoje neutraliteto politikoje. Nors šios dvi tradicijos yra vedinos tų pačių idėjų, vis dėl to, Džaksonizmas yra laikomas agresyvesne tradicija, kadangi konflikto atveju JAV yra skatinama suduoti smarkų atsakomąjį smūgį.
Toliau eina kita kategorija – Wilsonizmas ir Hamiltonizmas. Šių tradicijų pagrindinė idėja buvo ta, jog turėtų būti vykdoma ekonominės krypties politika. Buvo stengiamasi integruoti JAV šalies verslą į globalią ekonomiką. Tradicijos stipriai propagavo PPO ir kitokių prekybą lengvinančių organizacijų sukūrimą bei globaliosios ekonomikos liberalizavimą pasaulyje. Taip pat buvo manoma, jog Amerika pasaulyje turėtų skleisti savo moralines vertybes, taip siekdama sukurti taikią ir tvarkingą tarptautinę bendruomenę. Vyravo požiūris, jog pasauliui perėmus JAV moralines vertybės, bus sukurta tobula pasaulio tvarka. Be to, Wilsoniečiai vadovavosi šūkiu: „demokratizuokime pasaulį ir padarykime tai dabar“.
Dabartinė JAV užsienio politika – Wilsonizmas. Tam, kad suprastume, kodėl dabartinis užsienio politikos kursas yra toks, o ne kitoks, būtina panagrinėti vienuolikos metų įvykį. Po didžiausio XXI amžiaus teroristinio išpuolio, Amerika suprato, kad atėjo laikas pakeisti savo užsienio politikos kursą. Pasak W. R. Mead‘o, tuometinis JAV prezidentas pasirinko teisingą strategiją. Amerika pradėjo tarptautinio masto karą su terorizmu ir didžioji dalis pasaulio valstybių jai pritarė.
Šiandien, kai vienas iš didžiausių JAV priešų Osama Bin Ladenas yra nužudytas, Amerika dėkoja Barakui Obamai. Deja, didžioji dalis amerikiečių vis dar įsitikinę (tik 11 proc. mano kitaip), jog karas su terorizmu nėra galutinai užbaigtas. Taip yra todėl, kad amerikiečių visuomenė karą su terorizmu tapatina su karu su islamu.
Faktą, jog dabartinis JAV užsienio politikos kursas yra vedinas Hamiltoniškųjų ir Wilsoniškųjų vertybių, galima iliustruoti paanalizavus prezidento Barako Obamos ir senatoriaus Marco Rubio kalbas.
2010 metais B. Obama savo pasisakyme Londono Westministeryje teigė, jog Amerika sunkiai dirbo tam, kad sukurtų taikią tarptautinę bendruomenę ir globalią ekonomiką. Tai, jog pasaulyje kyla naujos milžiniškos galios, tokios kaip: Indija, Brazilija ar Kinija, - nereiškia, kad JAV privalės užleisti tarptautinių santykių tvarkos sergėtojos poziciją. Tai reiškia, jog nauji galios centrai galės prisidėti prie JAV kuriamo pasaulio gerovės ir dirbti išvien, kadangi JAV ne tam taip sunkiai dirbo, kad sukurtų pasaulio tvarką, kurią mes turime šiandien, ir atiduotų jos kontrolę kitiems.
Visi norintys galės prisijungti prie JAV ir kartu spręsti kylančias problemas pradedant nuo globalinio pasaulinio atšilimo, kovos su terorizmu ir baigiant tarptautiniais konfliktais. Tos pačios nuomonės laikosi ir senatorius M. Rubio.
Pasak jo, dabartinis pasaulis yra toks, kokį sukūrė JAV. Jis priminė, kaip visą XX amžiaus antrą pusę Amerika buvo įsitraukusi į tarptautinius reikalus. Visos problemos, kurios kyla tarptautinėje erdvėje, - Amerikos problemos. Savo kalboje senatorius retoriškai užklausia: kas kitas bus atsakingas už pasaulio tvarką, jei ne JAV? Be to, JAV indėlis į konfliktą Libijoje mums implikuoja ne ką kitą, bet Wilsoniškąją tradicijos apraišką užsienio politikoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!