aA
Jau seniai, ir ne tik psichologų, pastebėta, kad tėvai augindami savo vaikus yra linkę naudoti ir kartoti tuos elgesio būdus, kuriuos naudojo jų tėvai, seneliai. Juk yra netgi posakis: jei nori sužinoti, koks yra žmogus – pažiūrėk į jo tėvų šeimą.
© Vida Press

Mūsų visuomenėje, kur kelios kartos išgyveno tiek priespaudos, primestos valios, svetimų tradicijų, emocijų slėpimas tapo norma, nes dažnai tai būdavo netgi išgyvenimo klausimas. Todėl drąsiai galima teigti, kad MES VISI iki šiol emocijas reiškiame vangiai, problematiškai ir dažnai neadekvačiai. Dažnai taip ir liekame paslaptimi sau ir pasauliui...

Iš to seka DAUGUMA mūsų visuomenės problemų (alkoholizmas, savižudybės, emigracija, susvetimėjimas ir t.t.). Tą patvirtina įvairūs tyrimai bei statistiniai duomenys: savižudybių rodiklis Lietuvoje, – didžiausias Europoje; alkoholizmu galime „girtis“ didžiausiais rodikliais visame pasaulyje; Lietuvos jaunimas taip pat gali „pasigirti“ vienais didžiausių alkoholio bei kitų kvaišalų vartojimo lygiu.

O ką gi visi šie duomenys rodo? Ogi didžiulį įtampos, t.y. streso lygį dėl nemokėjimo reikšti emocijų. Ir mes toliau perduodame šį emocinį neraštingumą savo vaikams, t.y. kitai kartai. Ar galime tikėtis užauginti laimingus vaikus, jei neišmokome jų jausti, bei dalintis tais jausmais su kitais? O kokiu būdu pačią visuomenę gali pagerinti karta, kuri nejautri kitiems, kurioje stinga elementarios pagarbos žmogui (pagarbos ne iš baimės, o vedamos iš teigiamų jausmų kitam), teigiamų emocijų.

Turėtume prieiti prie logiškos išvados, kad turime išugdyti bent vieną gerą bei emociškai brandžią kartą ir tik tuomet galime tikėtis lūžio: juk tik visuomenė kurioje vyrauja teigiamos emocijos, pagarba bei atjauta vienas kitam gali būti savipakankama būti laiminga be jokių išorinių paskatų ar materialinės gerovės perdėto sureikšminimo. Taigi, kaip išeiti iš šio uždaro emociškai neraštingų kartų rato, kaip pasiekti kritinį kiekį žmonių, kurie sugebėtų be didesnių vidinių suvaržymų dalintis emocijomis (čia kalbu ne tik apie geras emocijas)?

Be didžiulių mūsų pačių pastangų keistis ir mokytis emocinio raštingumo, ko gero, nepakeisime nieko. Tik mūsų visų ir kiekvieno atskirai bendros pastangos gali nutraukti šį groteskišką emigruojančios ir nelaimingos Lietuvos vaizdą, kur oro uoste jau greitai kabos užrašas „Paskutinis keleivis iš Lietuvos turi išjungti šviesą“, nes apklausų duomenys rodo, kad visam laikui išvykti iš Lietuvos nori kas trečias 9-12 klasių moksleivis (trečdalis apklaustųjų nemato Lietuvoje jokios ateities).

Keista? O kodėl turėtų būti keista: juk pagal UNICEF tėvai Lietuvoje savo vaikams per parą skiria apie 7 min. dėmesio, o dažnai ir tas dėmesys būna su neigiamu emociniu atspalviu. T.y. mes mokame savo vaikus stabdyti, užgniaužti iniciatyvas, rėkiame ant jų. O ar tai nėra psichologinis smurtas? Vaikai tą puikiai jaučia. O dar didžiuliai reikalavimai mokyklose, dažnai taip pat su neigiama emocine patirtimi, aukštai pakelta standartizuotų mokyklinių žinių testų kartele... Žinių, kaip pagrindinio tikslo, kurio kažkodėl TURI siekti Jūsų vaikas. Pažiūrėkime į tai vaikų akimis: dėl ko visa tai? Vaiko kasdienybė tampa kupina raginimų daryti kažką, pasiekti tik suaugusiesiems suprantamų rezultatų ir pan. O kur dar vaikų nejautrumas vienas kitam (kuris dažniausiai jau perimtas iš mūsų pačių), iš to kylančios patyčios ir t.t. Ne veltui Lietuvos vaikai yra vieni nelaimingiausių pasaulyje...

Gerai, pradėkime nuo pradžių. Vaikas gimsta atviras pasauliui, jautrus ir norintis jausti. Tai gal imkim ir padėkim savo vaikams padėti jausti ir dalintis šiais jausmais su kitais. Kyla natūralus klausimas: kaip tai padaryti?

Čia svarbus tampa tikėjimas. Ne religinis tikėjimas, bet tikėjimas galimybe keistis ir keisti, tikėjimas savimi, savo žmonėmis, galų gale tikėjimas ateitimi. Taigi turime pradėti nuo savęs pačių ir patikėti, kad galimas ir gerasis Lietuvos ateities scenarijus. Ir kad tai priklauso nuo mūsų: juk kai stovėjome Baltijos kelyje nebuvo jokių abejonių dėl šviesios Lietuvos ateities. O dabar žmonės nebetiki niekuo ir dar iš to šaiposi – gyvename ant ironiško nihilizmo peilio ašmenų.

Tai kas pasikeitė nuo Baltijos kelio laikų? Ogi dabar, skirtingai nei tuomet, mes nebesame kartu, nebesame susikibę rankomis ir nebesiekiame bendro tikslo. Ir daugelis nebetiki ateitimi. Tai kaip tuomet į ateitį gali žiūrėti mūsų vaikai, jei daugelis iš mūsų ja nebetikime: juk aplink tik ir girdėti, kaip „viskas blogai ir t.t. it t.t.“ Gyvenimas daugelio akyse tapo „suskaičiuotas“ pinigais ir aišku, kad lyginant su daug geriau gyvenančiais vakarų kaimynais. O vaikai labai greitai persiima tokiomis emocijomis ir kaip kokį virusą platina jas toliau.

Taigi visų labui linkiu vienytis tiek tėvus, tiek mokytojus, tiek kitus ugdytojus ir sukurti „stebuklą“: vėl „susikibę rankomis“, kartu galime pasiekti daug daugiau nei kad daugelis dabar galėtų įsivaizduoti. Tik visų mūsų bendruomeniškumas siekiant išeiti iš jau minėto kartų emocinio neraštingumo rato gali „pralaužti nusistovėjusius ledus“. Kai pradėsime daugiau laiko skirti vaikams perduodami pozytivias žinias, teigiamas emocijas, vaikai netruks visa tai perimti – tuomet ir įvyks lūžis, t.y. netruks išaugti karta, kuri džiaugsis gyvenimu Lietuvoje ir šį pozityvą skleis visose veiklos sferose.

Tačiau turime: 1. Suvokti pozityvumo reikšmę, 2. Vienytis ir skleisti teigiamus dalykus.

Tai ko dar laukiame? Kiekvienas turime kasdien paklausti savęs:

Ką aš padariau, kad bendruomenė stiprėtų?
Kaip aš bendrauju ir dalinuosi emocijomis?
Kokį pavyzdį aš rodau?

Vis dar netikit galimais pokyčiais ir kad daug kas priklauso nuo Jūsų? Tuomet nekaltinkit kitų kaip „viskas yra blogai“, nekaltinkit valdžios bei abejingos visuomenės, nes labai greitai ta Jūsų kaltinama „valdžia“, tais „kitais“ ir ta „ abejinga visuomene“ taps Jūsų auklėjami (???) vaikai. Linkiu geros ateities!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Valstybės politika žeidžia studentą: kodėl skatinama būti išlaikytiniu? (26)

Esu paskutinio kurso dieninio skyriaus magistrantas. Prieš kelias dienas netekau darbo. Kaip žinia,...

Mitingo palaikytoja: mokytojai kovoja ne dėl tų suk***tų grašių, kurių negavo, negauna ir negaus (22)

Aš esu mokytojos dukra. Tokios mokytojos, kurios pamokų vaikai klausydavo išsižioję, pas kurią...

Skolą VMI sumokėjo, bet administravimo mokestis antstolei liko: tai peržengia sveiko proto ribas (57)

2018 lapkričio 30 d. 17 val. 51 min gavau į el. paštą pranešimą apie gautą dokumentą...

Mokytoju būti yra garbė: moralinis skurdas trissyk blogesnis už materialų (8)

Mokytoju būti YRA garbė. Šiaip politika ir viskas, kas darosi su ja, man yra šlykštus reikalas....

Mokytojų streiką vadina mada – nenorėtų būti viena iš „avių bandos“ (82)

Dabar tiesiog madinga maištauti ir priešintis sistemai. Nesakau, kad tai yra blogis, bet idėja...

Top naujienos

Po šūvių Strasbūre – milžiniškos saugumo pajėgos: yra žuvusių, nukentėjusieji kritinės būklės papildyta 00.30 (338)

Prancūzijoje, Strasbūre po šaudynių netoli miesto kalėdinės mugės mažiausiai vienas asmuo...

„Liverpool“ ir „Tottenham Hotspur“ išplėšė kelialapius į Čempionų lygos aštuntfinalį (1)

UEFA Čempionų lygos šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį vicečempionė...

Visai netoli šaudynių vietos Strasbūre esantis lietuvis žurnalistas: neaišku, ar viskas baigėsi (34)

LRT žurnalistas Adomas Šimkus, esantis Strasbūro centre, visai netoli tos vietos, kur buvo...

Dramatiškame trileryje „Rytas“ tik po pratęsimo įveikė Europos taurės autsaiderius (150)

Vilniaus „Ryto“ (4-5) krepšininkai dramatiškai nutraukė trijų iš eilės pralaimėjimų...

Anglijoje išžagintos ir nužudytos 14-metės byloje – motinos liudijimas: ji kėlė labai daug rūpesčių (152)

14-metės iš Lietuvos, kuri buvo nužudyta Vulverhamptone, Jungtinėje Karalystėje, motina...

Ekspertai įvertino Statkevičiaus ir Janus rietenas: kažkas turi pasakyti, kad karalius nuogas (414)

Pirmadienio vakarą viešai skalbinius džiaustę dizaineriai Juozas Statkevičius ir Julija Janus...

Vėžiu susirgusi Vaiva pinigų negauna: kovoja ne tik su liga, bet ir su draudimo bendrove (188)

Kaip ir daugeliui vėžio diagnozė Vaivai Mickuvienei buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. „Man...

Geriausią sezoną Kinijoje žaidžiantis Motiejūnas patyrė traumą (25)

Donatas Motiejūnas šios dienos rungtynėse sužaidė vos 12 minučių, o kaip praneša Kinijos...

Valstybės politika žeidžia studentą: kodėl skatinama būti išlaikytiniu? (26)

Esu paskutinio kurso dieninio skyriaus magistrantas. Prieš kelias dienas netekau darbo. Kaip žinia,...