Kokį jaunimą mums parodo žiniasklaida?
Gražų ir spalvingą, linksmą ir jėgingą. Žinoma, bloga etiketė niekada nėra užklijuojama, kai to reikia. Viešoje vietoje geriantis trylikametis - ne naujiena, o rūkantis dešimtmetis - ne tragedija. Mes prie šios klaikios sferos jau pripratome. Tai - kasdienybė, tai - monotonija.
Eidami praeiviai nė nekreipia į tai dėmesio, o ką jau kalbėti apie dialogo pradėjimą su šiuo vaiku. Atsimenu, kai senovėje tėvai pasakojo, jog jei suaugęs žmogus pamatydavo svetimą, visiškai nepažįstamą vaiką rūkantį (o ką jau kalbėti apie alkoholio vartojimą), jis jį sudrausdavo ir net pas tėvus nušviesdavo. Dabar to nėra, dievaži, sudrausmink dabar keturiolikmetį ir galėsi džiaugtis, kad grįžai sveikas namolio.
Nuo ko tai prasidėjo?
„Beždžionė niekada nevalgys raudonų uogų, kol to nepadarys kita beždžionė ir parodys, jog jos valgomos“ - Hugh Laurie.
Kitaip tariant - suagusiųjų įtaka. Lietuva - girtuoklių šalis. O vaikai - moksleiviai. Jeigu tai daro mano tėveliai, kodėl negaliu daryti aš? O juo labiau, kai vaikui į galvelę neapgalvotai yra kalamos iliuzijos kaip: „to daryti negalima“, „jei tai darysi, mes tave nubausime“. Ką galvoja gerbiamieji tėveliai? Juk uždraustas vaisius dar saldesnis. Prisiminkime Bibliją ir Ievos klaidas.
Kodėl tai yra daroma?
Čia galėtume išskirti dvi koncepcijas:
1. Tas neapsakomas, nepaaiškinimas, nenumaldomas jausmas pasakyti - AŠ VYRAS! Dėl Dievo, juk man jau keturiolika... aš jau elgiuosi kaip suaugęs! Nors dantys dar neišdygę... (lengvas ironijos lašelis niekada nepakenkia).
2. Aplink matome tik šių velnio lašų (alkoholio) reklamas. Jos aplink mus - televizijoje, radijuje, virtualiose erdvėse, laikraštyje, už namo kampo, net ant autobuso šono. Juk sakoma, kad su gera reklama ir mėšlas pradeda kvepėti!
Na o kokius kriterijus pasirinkti sprendžia pats individas, atsižvelgdamas į tai, kokios yra pasekmės ir padariniai.
Lietuvoje apie tai mažai kalbama. Kodėl?
Lietuvoje vyrauja šitoks principas: „vienas pasakė, tūkstantis atkartojo“. Jeigu Rūta Mikelkevičiūtė pradėjo kalbą apie jaunimo problemas - jos bus rutuliojamos ir sprendžiamos. Tačiau jei niekas nieko neišjudina - mes žiūrime į medį, kurio šaka ne tik be vaisių, bet ir be lapų.
Prisiminkime garsiają (konservantų) „E“ propagandą. Ko mes pasiekėmė? Uždarytos dvi parduotuvės ir atsirado preciziški lipdukai ant obuolių: „ekologiškas!“.
Kitas aspektas, kodėl mes mėgstame tylėti - kvaila ideologija. Tenka išgirsti posakių: „Na, ką aš padarysiu, ką aš vienas galiu pakeisti?“ Turbūt pradėti nuo savęs bus visų laikų žmonijos sunkiausias uždavinys.
Bergždi posakiai dėstoma tema
Šiuolaikinėje visuomenėje tenka pasiklausyti „intelektualių“ kaimiečių posakių kaip: „na, baikite jūs apie tą alkoholį... aluje juk kiek mielių, taigi sveika“ - logiška, išskyrus tai, kad nuo 2009 metų, Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos duomenimis, alus pradėtas gaminti iš miltelių ir tai tęsiasi iki šiandien.
Štai šioje vietoje tenka spręsti dilemą: tikėti išsilavinusiais žmonėmis bei kompetentingomis institucijomis, ar kaimiečių išmone. Kiekvienas yra savo likimo kalvis, svarbu, kad pasirinktumėte teisingai ir iš vadinamojo „alaus sveikumo“, netyčia nenusikaltumėte kepenų cirozės.
Savame tinklaraštyje rašiau panašia tema, štai vienas šokiruojantis komentaras:
„Sveiki, tinklaraščio kūrėjau. Visiškai su Jumis nesutinku. Ta prasme. Kodėl, pavyzdžiui, kai senelė kažkuo suserga, jai daktaras rekomenduoja išgerti tam tikrą kiekį alkoholio? Vadinasi, jis nėra toks blogas, kaip Jūs įsivaizduojate. Aš pats, pavyzdžiui, neįsivaizduoju dienos be alaus, tai juk sveika“.
Tikrai nesu alkoholio absistentas. Tačiau jeigu žmogus neįsivaizduoja dienos be alkoholio, tai nėra net apie ką diskutuoti.
Kaip sportą į taurelę iškeitėme...
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sportas turėtų būti neatsiejamas nuo jaunimo. Gal taip ir buvo, tik prieš trisdešimt metų. Dabar vis dažniau kamuolį keičiame į alaus bokalą, dviratį į vyno taurę, o niekaip nuo traumų nepasveikstančius kelius į laiką praleista bare. Žinoma! Juk taip daug paprasčiau - nuėjai, pasiėmei, išgėrei. O dar, neduok Dieve, už sporto klubą reikės mokėti dvidešimt litų, o čia, žiūrėk, jau ir keli alaus buteliai išeina.
Neliko nieko šventa
Linksma istorija: tada man buvo trylika metų. Blėso šiltas penktadienio vakaras, ir netikėtai gavau kvietimą dalyvauti klasės draugės gimtadienyje, kuris turėjo įvykti šeštadienį. Bus linksma, daug pažįstamų ir draugų - maniau aš. Išaušo šeštadienis ir aš jau gimtadienyje. Stalas nukrautas įvairiais valgiais, o jo viduryje - trys dviejų litrų alaus buteliai. Iš kur jie čia atsirado - pagavojau... Tiek to - kas neturi smegenų, tas tegul ir geria (ir čia mes artėjame prie kulminacinio epizodo). Į kambarį įžengia draugės mama. Ji pamato alų. Gerbiamieji, kaip manote, kokia buvo šio, suaugusio ir išsilavinusio žmogaus reakcija, kai pamatė trylikamečius geriančius alų? Štai: „na, vaikai, ką jūs čia geriate? Tai juk nesveika, jei geriate - gerkite degtinę“.
Mes, mūsų tauta, valdžia, valstybės institucijos nori perauklėti jaunimą dėl besaikio alkoholio vartojimo. Nemanote, kad jau per vėlu? Galbūt reikėjo pradėti prieš pusę amžiaus...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!