Trumpai papasakosiu apie save. Esu save visiškai save išlaikantis 31-erių metų jaunas vyras, gyvenu Vilniuje, niekuo nesiskundžiu. Esu pačiame jėgų žydėjime ir moteris man reikalinga tik dėl prasmingai kartu praleisto laiko. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog nebežinau, ar norėčiau susipančioti santuokos įžadais. Kai jau turi kažką savo uždirbęs, nenori taip lengvai paleisti vėjais. O santuoka būtent ir yra tokia rizika, kai skyrybų atveju gali likti plikas kaip tilvikas. Turi savo, ji turi/neturi savo, gyveni kartu, jeigu abu tenkina sąlygos, nebetenkina – išsilakstai į skirtingas puses ir jokių problemų, ir nereikia ten dėl nieko išgyventi.
Tačiau nesmerkiu ir tų, kuriems tai atrodo svarbu. Viena vertus, galbūt vaikams geriau augti, kai tėvai susituokę. Tačiau tada, mano nuomone, reiktų padaryti tokį dalyką. Jeigu labai antroji pusė nori štampo pase, prašau, bet tik su sutartimi. Kitaip sakant, jeigu yra toks baisus noras tuoktis, tai tik su sutartimi! O jeigu to nenori, vadinasi, ir santuokos nelabai ir reikia.
Apibendrindamas linkiu visiems meilės ir sutarimo, taip pat rasti jums labiausiai tinkantį santykių receptą. Visgi neapsikraukite per dideliais įsipareigojimais, kurie jums vėliau gali brangiai kainuoti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.