Įkalė jiems į galvas praeitoje epochoje tokią nuostatą: Tėvynė paprašė, partija įsakė. Tai jie ir dabar gyvena pagal tuos principus. Per tokius fanatikus, niekada neturėsime didesnių atlyginimų, geresnių darbo sąlygų ir kol jų kojomis į priekį neištemps iš kabinų, jokia profsąjunga negebės nieko iškovoti.

Vairuotojai – veteranai

Jų žmonos metų metais stovi prie lango, vaikus tėčiai mato tik atskirais vystymosi etapais. Atlyginimus sumažina, bet jie tyli, aria ir aiškina, kad viskas praeina, reikia pakentėti, susiveržti diržus.

Negana to, kai neturi kas veikti, kibiriukais tempia vandenį, mašinas apsiplauna, kabinas blizgina. Kvailiai, juk valdžia už tai „ačiū“ nepasakys, tik prikiš kitiems: „Matote, anie patys nusiplauna, o jūs plovyklų prašote.“

Aš kai neturiu ką veikti, geriau filmus per kompiuterį žiūriu ar telefoną paskrolinu. Tegu patriotai ir kenčia iki savo išsvajotos pensijos, o aš dabar noriu gyventi kaip normalus vairuotojas, o ne kaip koks asilas.

Nulėk ten, atkabink tą, paimk aną, pavaryk, patampyk... Už ką? Tegu moka už tą papildomą judesį, tada ir judėsiu, o už gražias akis tegu juda nurašyta karta.

Jau greitai jų net į parduotuves pagal rizikos grupę nebeįleis, bet jie vis tiek aria. Su jais kaip tame anekdote „Valdžia pasakys, kad ryt visus pakars, tai tie paklaus ar virves savo atsinešti“.

Blogoj aikštelėj nemiegosiu

Turime Europoje pastovų pakrovimo tašką. Aikštelė žvyruota, kai palyja – pasidaro pelkės, kai sausa – dulkės skraido. Kitkas gerai, šiltas įmonės tualetas, normali prausykla ir maisto parduotuvė už kilometro.

Viskas buvo norma, kol kažkas neapkakojo tualeto. Uždarė, pastatė biotualetą ir išvedė šalto vandens čiaupą. Už kelių kilometrų yra normali stovėjimo aikštelė, bet mokama.

Aš mūsų seniams vairuotojams sakau: varom ten stovėti.
Jei visi stovėsime, tai valdžia nieko nesakys. Užsieniečiai pažiopčiojo, o seniai aiškina: „Reikia taupyti, čia visai neblogai, o iki anos aikštelės galima pėsčiomis nueiti.“

Pėsčiomis – ūkininko laukais kaip briedžiui arba autobanu kaip sunkvežimiu.

Jei jums patinka, maudykitės po šaltu vandeniu ir tupėkit ant šalto plastmasinio šikpuodžio. Nusispjoviau, nuvažiavau vienas. Susimokėjau už savaitgalį, dar gavau kuponą maistui ir dėjau skersą ant valdžios taupymo programos. Sekmadienį popietę atsipeikėjo budintis vadybininkas.

Paklausė, kodėl ne su visais, o mokamoje aikštelėje stoviu. Pasakiau, kad vieną naktį galiu pastovėti pakrūmėje, bet nesiruošiu visą savaitgalį šalti subinės ir puodelyje vandens šildytis.

Kolegos stovi, prisitaiko, o kuo aš kitoks – šituo nustebinau vadybininką. Atsikirtau, kad jie prisitaikėliai, o aš gyvensiu normaliai. Vadybininkas atkirto, kad savo sąskaita, ir padėjo ragelį.

Atsiranda tų, kurie viską sugadina

Netrukus pajutau, kaip vadyba ant manęs užsisėdo. Vyrai važiuoja normaliais reisais, o man sunkesnius kiša, dar tokius, kur reikia kiekvieną minutę skaičiuoti, anksti išsikrauti, ar vėlai naktį pasikrauti.

Išvedė galiausiai iš kantrybės, kai baigiau realiai, o dar prikišo papildomai darbo, sako, turi dar porą valandų iki pabaigos, atkabink savo priekabą, važiuok į įmonės teritoriją, reikės priekabas nutempt, kitas pastatyt, ir panašaus juodo darbo.

Pasakiau, kad aš jau po darbo, valgyt darausi, man ryte anksti reiks pradėt, tegu seniai tampo, nes jų naktim niekur nevarinėja. Man sako, kad gaunu fiksuotą atlygį už darbo dieną, o anksčiau baigiau, tai turiu dar dirbti. Gerai, sakau, už fiksuotą atlygį dirbu fiksuotą darbą – prikraukit priekabą ir važiuosiu iki darbo pabaigos toliau.

Nieko neatsakė. O ką pasakys. Aš teisus ir paskutiniu metu valdžia pradėjo mūsų prisibijoti, nes profsąjunga suaktyvėjo, galima feisbuke pasakyti juodai apie įmonę, pasiskųsti ir matysit, kas bus.

Jei visi galvotų kaip aš, tikrai pridėtų kelis eurus už tuos papildomus darbus, blogus reisus dažniau kaitaliotų su gerais. Bet atsiranda pakalikų, kurie viską gadina.

Rankos nenutrūks – padarysiu?

Netrukus pamačiau, kaip veteranai nuvažiavo į tą įmonės teritoriją priekabų stumdyt. Specialiai stebėjau, kiek ir ką dirbs.

Keturias priekabas nuo rampų nutempė, keturias pastatė ir iš vienos priekabos rankomis 33 tuščias europaletes pertempė į paletėms skirtą dėžę. Su savo paletėmis yra ką veikti, o čia kitų paliktas tampyk – normaliai?

Kai grįžo paklausiau, kiek gavo už tai, tai spėkit.

„Rankos nenutrūko ir gerai. Ne viskas pinigais matuojama“, – kažką tokio sumalė senis ir nuėjo praustis.

Toks pyktis suėmė, per tokius geradarius vadyba ant jaunų užsisėda, „jis gali, tai kodėl tu negali“ ir panašus šūdas. Mokėk papildomai ir bus, o už tai, kad „rankos nenutrūks“, tai nebūsiu durnas ir nedarysiu.

Ką galiu pasakyt, greičiau išmirtų tie veteranai, tada mes gautume papildomą užmokestį už papildomus darbus.

Vadyba visai užsisėdo

Kuo toliau, tuo vadyba labiau pradėjo mane sekioti ir kabinėtis. „Kodėl neparašei to, nors anksčiau nereikėjo, neekonomiškai važiuoji, per ilgai aikštelėje stovi, turi dar valandą fiksuoto laiko“, – visą laiką eina priekaištai.

Vienu žodžiu, pradėjo smaugti, o kai gavau atlyginimą pamačiau, kad trūksta 300 eurų. Paklausiau, už ką nubraukė, sako: už brokuotas paletes, kuro pereikvojimą ir dar visokias smulkmenas. Sako, jei neaišku, eik į buhalteriją. Aha, tai puikiai žinau, kaip ten „aiškinasi“.

Paskui dar gražiau, vieną dieną pamačiau, kad atvažiavus į išsikrovimą bus likusi tik valanda darbo. Žinojau, kad ten kartais užtrunka ilgiau nei valandą, o iki artimiausios aikštelės apie 10 km. Jei pats važiuosiu, gali tekti truputį perdirbti darbo laiką.

Pasakiau, kad šiandien neiškrausiu. Prasidėjo, kad „turi važiuoti, jei šiandien neiškrausi, tada reikės produktus vežti atgal, mes sutarsime, kad leistų atkabinti priekabą ar prie rampos miegoti“ ir t.t.

Ne mano problemos, atsikabinu artimiausioje aikštelėje, jei labai reikia – atsiųskit kitą mašiną ir tegu tempia, taip atsakiau. Nuėjau gulti ir girdėjau, kaip atvažiavo kolega, paėmė mano priekabą ir paliko kitą – tentą.

Viskas aišku. Davė tentą, pasodins ant trumpų, murzinų reisų ir vairuotojas pats pabėgs. Net nesiartinau prie tento. Kai įsidarbinau sutariau, kad dirbsiu tik šaldytuvų brigadoje, todėl nesiruošiu pereiti į murzinus darbus.

Rado, kur geriau

O tada atsitiko geriausias dalykas. Moralas būtų toks, kad nebijokit reikalaut, kas jums priklauso. Prieš porą savaičių skambino geras draugas ir pakvietė ateiti dirbti į kitą įmonę. Paskambinau jam atgal, paklausė, kada galiu pradėti – nors ir rytoj.

Pasakiau, kur stoviu, sutarėm, kad pats ir paims mane. Dar paklausiau, ar nėra pas juos tokių „veteranų“, idėjinių patriotų senių. Sako, ne, tik ekonominiai patriotai, už eurus.

Taip ir turi būti. Kitą rytą paskambinau vadybininkui ir palikau ant ledo. Pasakiau, kur stovi mašina, kur rakčiukai, ir kad išeinu.

Prasidėjo – taip negalima, turi parvaryti mašiną į bazę, atsiskaityti ir t.t. Iš pradžių griežtai, paskui draugiškai, galiausiai vos ne verkti pradėjo. Parvariau aš atgal tą mašiną iš gailesčio, bet grįžčiau į tokią įmonę tik kai seniai išmirs. Nenoriu rašyt pavadinimo, nes man viskas baigėsi gerai, bet esmė tokia, kad susimąstykit ir nieko nedarykit už dyką.