Labai keista, kad žmonės, kurie tau šypsosi, sveikinasi ir net kviečia į svečius, tau už nugaros rezga kažkokias konspiracines teorijas, kurios, kaip paaiškinsiu šiame laiške, yra visiškai pramanytos. Visų pirma man nėra „apie 40 metų“, kaip kad parašyta pačiame pirmame mano „mielo“ kaimyno rašinyje. Visai neseniai atšvenčiau 38-ą gimtadienį. Kai susipažinau su tais keistaisiais žmonėmis (dabar jau man neapsiverčia liežuvis juos vadinti kaimynais) man buvo dar 37-eri metai. Atrodo, maža detalė, bet erzina. Jei jau nori užsiimti žurnalistika, tai žmogaus amžiaus gali ir paklausti.
Kažkodėl mano kaimynėliui labai užkliuvo, kad mano žmona būna užsiėmusi ir negali susipažinti. Aš nieko čia keisto nematau – žmogus dirba moderniame pasaulyje, kur konkrečių darbo valandų nėra, kartais susitikimai būna ir šeštadieniais ir vėlais vakarais (reikia taikytis prie JAV laiko juostų). Matyt, žmogus žino tik tuos seno modelio darbus nuo 9 iki 17 val.
Kitas dalykas, kuris aiškiai parodo šio „žurnalisto“ neprofesionalumą – tai, kad straipsnyje jis savo žmoną įvardino, kaip Inga ir parašė, kad tikrasis vardas yra pakeistas. Tačiau kaimyno žmonos vardas iš tikrųjų yra Inga. Vėlgi, profesionalumo nulis. Nors pagalvojus gali ir skaitydamas nepagalvosi, kad vis dėlto parašė tikrąjį vardą. Na, gal čia ir protingai visai sužaidė kaimynas. Atsiimu gal šitą punktą, šiek tiek skubotai parašiau.
Dabar, sakykime, dėl tų betoninių namų ir plikų sienų – paaiškinimas labai paprastas. Įsikėlėme į namus, kurie 90 procentų yra įrengti, liko pabaigti tik prieškambarį, kurį vienintelį ir matė žmogus iš anapus gatvės. Manau, kad yra logiška paskutinį sutvarkyti kambarį prie pagrindinių durų, kad nešant statybines medžiagas, baldus nebūtų apgadinamas interjeras. O kraustytis galiu ir į nepabaigtus namus, čia jau mano paties reikalas. Viską, ką pasakojau svečiuose pas kaimynus, apie šviestuvus, perdažytas sienas ir pan. yra grynų gryniausia tiesa.
Tikriausiai daugiausia klausimų kelia tas maišas su apvytusiomis salotomis, batonu ir laikraščiais. Paaiškinimas čia yra paprastas, nors ir keista kažkam aiškintis dėl savo šiukšlių. Laikraščius perku tik dėl kryžiažodžių ir visada dalyvauju konkursuose. Taigi, aprašytą vakarą nusipirkau pilną maišą laikraščių ir maisto produktų. Maistas buvo greitai gendantis ir per naktį sudžiuvo ir tapo nebevalgomas, o kryžiažodžius išsprendėme. Todėl kitos dienos ryte įmečiau maišą į savo automobilio priekabą ir išvažiavau, kad vėliau jį išmesčiau sąvartyne. Kadangi priekaboje buvo kitų daiktų (senų baldų) maišas buvo viršuje, todėl, matyt, važiuojant posūkiu iškrito. Tai va ir didžioji paslaptis. Viską būtų buvę galima išsiaiškinti tiesiog žmogiškai pasikalbant, kam tos prielaidos ir straipsnių rašymas.
Man pačiam kilo nemažai klausimų dėl straipsnio autoriaus ir to, kuo jis dedasi esąs. Aš jo neklausiau ir straipsnių nerašiau, kodėl jo pavardė skiriasi nuo tos, kuri parašyta ant pašto dėžutės – jie juk pirmieji namo savininkai. Neklausiau, kodėl turi vaikų kambarį pilną žaislų, bet neturi vaikų. Neklausiau, kodėl man paskambinus į kaimyno darbovietę, man pasakė, kad tokį žmogų girdi pirmą kartą ir net tokios pareigybės „vyresnysis pardavimų vadovas“ pas juos nėra. Bet aišku, keistuolis tai čia aš.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.