Ir po šiandienos įvykio supratau, kodėl šios žemės mamytės niekur nevažiuoja su vaikais viešuoju transportu (na, arba važiuoja retai ir kai labai reikia)? Ogi todėl, kad pusėje autobuso susėdusios „pletkų bobos“, kita pusė – „davatkos“, ir trupinėlis tų jau vakarietiškų pažiūrų žmonių, kurie tyli, nes bijo gauti moralų laviną.
Įlipau su vaiku į autobusą, žinoma, jis buvo sausakimšas, nes taip išėjo, kad teko važiuoti piko metu, kito pasirinkimo nelabai ir turėjau, važiuoju viešuoju transportu itin retai, į metus porą kartų, tad pasirinkti tinkamą maršrutą bei laiką man sunku.
Jau praleidus vieną pilnutėlį autobusą, ilgiau laukti tuščio neturėjau laiko. Ką gi, įlipu su verkiančiu 1,5 m. vaiku, nes jam čia neįprastai daug žmonių, toliau nei durų slenkstis man nepavyko prasibrauti. Bandau vaikelį raminti, kad čia mes važiuojame autobusu, kaip mašina ir panašiai. Atsiranda „auklių“, kurioms atrodo, kad vaikui, pirmą kartą išvydusiam kažkokią moterį, kuri tiesia rankas jam prie veido, bus ramiau, jis ims ir nurims. Paprašiau, kad nekalbintų vaiko, nes jis bijo ir dar nesusipažino su aplinka. Moteris man nusišypsojo ir viskas gerai.
Pravažiavome vieną stotelę su stresu, nes vaikas verkė. Išleidome nemažai autobuso žmonių, pagaliau atėjau į vežimėliams skirtą vietą, bet ir ten turėjau prašyti žmonių, kad užleistų man vietą stovėti patogiau. Kol mes ten darome rokiruotę, jau girdžiu iš priekio skrieja moralai „vaikui saulė į akis šviečia, jis dėl to ir verkia, taigi reikia atsigerti duoti, nes jam karšta, kaip jūs mama tokia ir nesuprantate, reikia jį nusukti nuo saulės, jis verkia ir visiems trukdo“. Nesvarbu, kad vaikas jau mano rankose, jis buvo paimtas iškart, kai tik pastačiau saugiai vežimėlį ir užfiksavau stabdį, o paėmus jį ant rankų bandžiau raminti. Pirmiausia maloniai atsakiau, kad aš nuspręsiu pati, kas mano vaikui yra, bet ji man atšovė, kad „va kokios dabar motinos, net nesupranta, kad vaikui saulė šviečia, taigi vietoj to saldainio, kurį vaikas turi rankoj, geriau jį nuramintumėt, atsigert duokit, jis ištroško, va tris vaikus užauginau, o čia jūs visai nežinot, kaip elgtis su vaiku“! Jau griežtesniu tonu pasakiau, kad man nesvarbi jos nuomonė ir tegul žiūri savo reikalų. Tuomet „davatka“ kaipmat įniršo „vat iš tokių ir reikia atimti vaikus, jokios pagarbos vyresniems, tik moka žaliai blakstienas pasidažyti, tokioms net į dantis nereikia žiūrėt ir atimti vaikus“. Tiesą pasakius, nesupratau, kaip mano tos žalios blakstienos susijusios su vaiko verksmu autobuse, o dar tie dantys, kodėl į juos reikia žiūrėt?
Kol aš vis kartojau, kad man neįdomi jos nuomonė ir turėtų savo reikalų žiūrėt, prisijungė dar kelios „davatkos“ bendramintės, kad mane visiškai sužlugdytų: „mes nufilmuosime, kaip jūs vaiko neprižiūrite, iš jūsų vaiką atims, duokit atsigert jam, vaikui saulė šviečia, vaikui karšta ir t. t.“. Moteriškėms, žinoma, moralą irgi ėmiau skaityti, tegul atstoja, nes iškviesiu policiją ir aš, o vietoj to, kad padėtų, palaikytų, jos smerkia ir pamokslauja, kaip jauniems reikia auginti vaikus, nes juk jos taip viską žino. Aš netyliu, vis atgal atkertu.
Visą kelionę lydėjo beprasmė diskusija ir didžiulis stresas, kurį sukėlė „pavyzdinės“ mamos, kurios jau užaugino vaikus, tik į mano klausimą, ar jų auklėjimas buvo toks, kad dabar dažnai pas jas atvažiuoja vaikai, atsakymo negavau, o tik pamačiau nerimastingą žvilgsnį. Tai ir jų pamokslų, žinoma, toliau nenorėjau klausyti ir gyniau savo teritoriją. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuris palaikytų mane, tik vienas jaunas vaikinukas, jau išlipant moteriškėms pasakė, kad vietoj to, kad pasiūlytų man atsisėsti kur pavėsis, jos kaip „pletkų bobos“ sėdi ir graužia, ir ne joks čia vandenukas kaltas. Suprato šis vaikinas mano padėtį, kuris tikriausiai net neturi dar vaikų, o labiau suprato mano vaiko verksmą, nei tos, kurios gyrėsi apie užaugintus pulkus vaikų. Tai moteriškės ir aną pamokė.
Jau seniau buvau uždavusi sau retorinį klausimą, kodėl jau vaikus užauginusios mamos nepalaiko jaunų mamų? Kodėl visad sako, jog visos turime per tą pereiti ir todėl nesugeba duoti moralinės paramos, kodėl jokios pagarbos jaunoms mamoms, jokios tolerancijos verkiančiam vaikui? Kodėl nėra jokio supratimo, o tik pamokslai, kurie likę iš to sovietinio auklėjimo supratimo?
Grįžau namo ir dar porą valandų negalėjau atsigauti po patirto streso važiuojant autobusu. Tikiu, kad anos šio teksto neskaitys, nors aš į jas ir netaikau, bet linkiu visoms jaunoms mamytėms nenusileisti ir neleisti kelti stresą nei jums, nei jūsų vaikams. Jūs vienintelės žinot, kas jūsų vaikui geriausia ir kas jam yra kai verkia. Ir neturi jis visada sėdėti ir klausyt komandų, kur galima verkti, kur ne „Ša, neverk, nes kažkam trukdai!“. O jeigu kam ir trukdo vaiko verksmas, tai supraskite, kad tai to žmogaus reikalas, bet ne jūsų!
Su visa pagarba mamytė iš 5G autobuso.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.