Kaip ir daugelis lietuvių esu baigusi studijas. Turiu net porą diplomų. Ką jie man suteikė? Tikriausiai žinojimą, kad pabandžiau ir nepavyko. Mat pagal specialybę dirbau porą metų viename didžiųjų Lietuvos miestų. Deja, gaudavau minimumą ir vienišai merginai mokėti už nuomą ir mokesčius buvo gana sunku. O dar jei nori kur išlėkti su draugais... O juk visi to norime. Kažkada neištvėrusi dar vienos sąskaitos, susiradau kontaktą (pažįstamą, svetimais nepasitikiu dėl prisiklausytų istorijų), susikroviau lagaminus ir viską metusi išvažiavau.
Manau, kad emigracija turi savų privalumų ir trūkumų. Koks privalumas man? Aišku, pinigai. Net dirbdami už minimumą čia gyvenantys žmonės gali ne tik susimokėti visus mokesčius bei nusipirkti pavalgyti, bet dar kažkur išeiti ir susitaupyti. Bent taip šiuo metu gyvenu aš. Toks geras jausmas, kai sugalvojusi, kad nori trumpam nukeliaut į šiltus kraštus, jau kitą sekundę su drauge vartai internetinius puslapius, ieškodama bilietų. Nes tu gali. Lietuvoje to, dirbdama už minimalią algą, sau leisti negalėjau. Kitas privalumas – kalbos tobulinimas. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nebeliko sienų, tai itin svarbu. Bent tuo tikiu aš. Pagrindinis trūkumas – šeima ir draugai palikti kažkur toli. Kita vertus, toks gyvenimas. Juk nebūsime visi amžinai kartu, kuriasi naujos šeimos, atsiranda nauji gyvenimai. O dėka šiuolaikinių technologijų, visada gali čia ir dabar susisiekti su tau brangiais žmonėmis, norėdama sužinoti, kaip jiems sekasi. Taip pat svarbu nepamiršti, kad lėktuvai skraido. Jei ne tu į Lietuvą, tai Lietuva pas tave gali atskristi. Nors dalelė jos.
Norėčiau paminėti, kad dirbu tarptautinėje aplinkoje ir manau, kad dėl to man labai pasisekė. Mane supa rumunai, vengrai, lenkai, latviai, žinoma, lietuviai ir dar keli skirtingų tautų piliečiai. Įdomu bendrauti su skirtingas tradicijas ir patirtis turinčiais žmonėmis, kurie galiausiai atsidūrė ten pat, kur tu. Ir kai kurie iš jų yra tokie protingi žmonės, kad negali atsidžiaugt, semdamasi patirties ir idėjų. Ir tada susimąstau. Tai gal ir nėra pats geriausias darbas pasaulyje, bet jei tokie žmonės čia dirba, gal čia geriau nei galvoju. Esu naujokė šiame darbe. Neseniai sužinojau, kad čia turime ir teisininką, kuris savo šalyje negalėjo verstis iš šios profesijos. Pasidaro liūdna. Suvoki, kad Lietuvoje nėra blogiau nei daugelyje šalių. Juk labiausiai žmonės palieka sau pažįstamą aplinką, savo namus, ieškodami geresnio gyvenimo.
Kiekvienas turime skirtingas patirtis. Negali vienareikšmiškai teigti, kad tai gerai ar blogai. Kažkam nepasisekė ir jie prisiekė niekada nekelti kojos iš Lietuvos, kažkas būtent svetur atrado laimę. Tik man vis dar sukelia šypseną tokie pasisakymai, kad „galiu čia, galiu ir Lietuvoje“. Nes čia rinka perkrauta ir pan. O va Lietuvoje tai jau bus. Valio už optimistines idėjas, linkiu eiti ir daryti. Tik kiek aš esu pastebėjusi (esu gyvenusi ilgesnį laikotarpį keliose šalyse), būtent Lietuvoje konkurencija yra labai didelė ir būtent todėl reikalavimai beprotiškai aukšti. Mes esame maža tauta su tikrai daug talentingų ir gabių žmonių, tad pasiekti aukštumas nėra taip paprasta.
Galvojantiems apie emigraciją siūlyčiau tai pamėginti. Nauja aplinka, nauja kalba, naujas supratimas apie pasaulį. Manau verta vien tam, kad praplėstum akiratį, geriau pažintum bei atrastum naujoves. Kartais tam gali užtekti ir kelių mėnesių. Svarbiausia, susidraugauti su vietiniais, nes būdamas tik su lietuviais to niekada nepatirsi. Ir grįžęs suprasi, kad pasikeitei. Bent taip nutiko man.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kalėdinis stalas – jau nukraustytas, o danguje seniausiai nebelikę fejerverkų pėdsakų – visi spėjo sugrįžti į įprastą ritmą, prie darbų. Skirtumas tik tas, kad vieniems pakako užverti namų duris ar sėsti į automobilį, o kitiems – lipti į lėktuvą, ir po švenčių vėl skristi namo. Svetur.
Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.
Jūsų minčių laukiame iki vasario 2 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 13 d. iki vasario 2 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. vasario 3 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – M. Anušauskaitės ir G. Jord knyga „10 litų“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.