Kažkada žodis „Amerika“ turėjo ypatingą - mistifikuotą reikšmę. TSRS griuvimo laikais su baugia pagarba šnabždėjomės apie „Svajonių šalį“, o „amerikonus“ laikėm kažkuo beveik atgamtiška... Praūžus patriotizmo bangai po Nepriklausomybės atkūrimo- apie 1993- uosius, drąsieji iš pradžių pradėjo nedrąsiai svajoti, kiek vėliau planuoti, o galų gale ir vykti to „saldaus gyvenimo“ pakopinėti.
Debesys
© DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)
Priežasčių prasidėjusiai trečiajai emigracijos bangai į JAV buvo daug ir įvairių: studijos, pinigai, saviišbandymas, profesinė saviugda arba tiesiog noras paklajoti, pamatyti pasaulį. Pradžioje vyravo vienos, ilgainiui jas keitė kitos. Tačiau tikrai retas tuomet vyko ieškodamas naujo gyvenimo, išskyrus tuos, kurie dėl savų priežasčių iš Lietuvos bėgo.

Viską „supainiojo“ naujai atsiradusi „stebuklingoji“ „Žalia korta“. Būtent ji gerokai pakoregavo ir išbandė visų mūsų patriotizmą ir tautiškumą. Vieni į ją žiūrėjo kaip į pokštą, kiti gi labai rimtai sumanė pabandyti savąjį gyvenimą „persodinti“ į patogesnę dirvą.

Didžiąją išvykstančiųjų dalį sudarė akademinis ir poakademinis jaunimas, nebegalėjęs savo maksimalistinių užmojų ir siekių „sutalpinti“ ką tik laisvę atgavusioj gimtinėj. Vieni per kitus išgirdę apie „lengvą pinigą“ ir „patogią kasdienybę“, rizikos nesibaidantys lietuvaičiai vis dažniau ėmė gundytis išbandyti tai patys- būtent jie tiek „išsuko“ „Svajonių šalies“ virusą, jog procesas pamažu tapo nebevaldomas.

Pikas prasidėjo po 2000- ųjų. Gaila, kad tuomet nebuvo pradėta gilintis į proceso priežastis. Tikriausiai dėl pradžioje šios „ligos“ iššaukto gana patrauklaus „simptomo“- atsirado daugiau darbo vietų liekantiems...

Kuomet buvo užfiksuotas pirmasis SOS signalas nežinau- jau pati buvau toj „Svajonių šaly“...

Nesunku atsekti, jog visi išvykstantys turėjo vieną bendrą bruožą - norą keistis ar keisti, pasijusti „kitaip“. Kažkas mūsų netenkino. Ir kažkas mus vedė. Rizika? – Pastarosios mūsų tauta turi su kaupu.

Masiškas dalyvavimas „Žalios kortos“ loterijoje... Vieni tikėjosi galimybės. Bet buvo ir tokių, kurie visai „netyčia“ išlošė, loterijoje sudalyvaudami tiesiog iš inercijos, azarto. Išlošė „gyvenimą svetur“...

Visi esame išgyvenę tą jausmą, kuomet kažkas yra blogai. Žmogiškoji prigimtis tuomet mus verčia priešintis, kovoti arba keisti, instinktyviai ieškoti permainų. Užvaldo nekantrumo jausmas. Nežinomybė tampa patrauklesnė už nepriimtiną realybę.

Taip ir buvo atrasti „užsieniai“...

Tačiau drąsuolių išvykėlių laukė tikras išbandymas. Neminint dažnam pasitaikiusio kalbos barjero, daugelį ištiko tikras kultūrinis, visuomeninis ir saviraiškos šokas. Daugelis iš naujo pradėjo „mokintis vaikščioti“- dėl visai paprastos priežasties- kad nėra nieko labiau „kitaip“, kaip Amerika, patvirtins visi, kuriems teko į ją įkelti koją.

Adaptacijos procesas tapo ilga ir skausminga kova už naują vietą po svetima saule. Darbo paieškos, būsto, transporto priemonės įsigijimas, mokyklų paieškos vaikams, nauja mokesčių sistema, kultūriniai, moraliniai, ir visokie kitoki skirtumai.

Bet labiausiai skaudino visur persekiojantis vienišumo jausmas, jausmas, jog esi svetimas ir nereikšmingas. Kad niekam nerūpi...

Visi esame išgyvenę tą jausmą, kuomet kažkas yra blogai. Žmogiškoji prigimtis tuomet mus verčia priešintis, kovoti arba keisti, instinktyviai ieškoti permainų. Užvaldo nekantrumo jausmas. Nežinomybė tampa patrauklesnė už nepriimtiną realybę.
Giedrė Ieva Šipailaitė:

Laikas tarp 1993 ir 2006... JAV vadinamas trečiabangininkų era. Vėliau atvykusieji tapo laimingesni tuo, kad jau rado savų, prie kurių šliejosi. Ilgainiui rasta kalba su ankstesnių emigrantų kartų atstovais, noriai ir aktyviai jungiamasi prie tautiškumo išlaikymo ir tradicijų puoselėjimo veiklos: lietuviškos šestadieninės mokyklos vaikams- kad nepamirštų gimtosios kalbos, šokių, teatro kolektyvai, chorai, piešimo būreliai, bendradrabiavimas su lietuviška spauda, ALTV, lietuviško kino festivaliai, krepšinio, futbolo komandos, labdaros naujai atvykstantiems ir vaikų namams Lietuvoje fondai...

Lietuviškos mišios... Susitikimai prie kavos puodelio po jų tapo tikra sekmadienine švente, o Joninės su jų laužais, lietuviškais šokiais ir muzika, lietuviškais cepelinais ir putojančiu skalsiu lietuvišku alumi bei gardžiai gruzdinta juoda duona- didžiausia dvasios atgaiva ir džiugiausia metų švente.

Nejučia koregavosi, o dažnam tiesiog virto aukštyn kojomis senosios vertybių sistemos. Unikaliausia tai, kad ir patiems buvo sunku suvokti jog, išsvajotuose „užsieniuose“ mes atradom savo lietuviškumą. Svetimoj kasdienybėj supratom turį šaknis. Jos tapo mūsų stiprybe ir naujai suvoktu neįkainojamu turtu. O pati Lietuva tapo tiesiog neišmatuojama mažoj širdy... Galima tai pavadinti Saviidentifikacija. Su ja gryninosi mūsų ateities perspektyvos.

Nekalbu už visus. Tai asmeninė patirtis. Buvo ir visuomet bus tokių, kuriems patogiai gyvent yra daug svarbiau, nei jaustis savos tautos dalimi, būti savos šalies piliečiais. Šie žmonės niekuomet negrįš.

Bet daugelis mūsų, alkstantys gyvenimo kokybės, prasmingos veiklos, net jau „atsistoję ant kojų“ ir įsitvirtinę po svetimu dangumi, jautėm kasdien augantį ilgesį, meilę gimtajai šaliai, norą būti su savais ir tarp savų.

Staiga vieną dieną užklupom save beklausią - „Ką aš čia veikiu?“... o atsakymo nebuvo... Daugelis ir nuoširdžiai bandėm projektuoti savosios ateities perspektyvas. Suprojektavę-krūptelėjome...

Prie mano apsisprendimo už rankos atvedė nuolat kamavęs sapnas, kuriame aš vaikštau Lietuvos pajūryje..., jaučiu kaip kvepia pušys ir taip pažįstamai ošia Baltija. Ir vaikštau ten su savo mama...

Ironiška toji kita žmogiškosios prigimties pusė - įvertinti praradus. Juk mūsų pačių noras keistis ir keisti išvedė svetimuosna.

Ta pati prigimtis perkainojo ir mūsų vertybes. Naujoj šviesoj.., netekę Lietuvos mes ją atradom iš naujo. Tas noras dalyvauti lietuviškoje veikloje, puoselėti lietuvių kalbą, tradicijas yra niekas kitas, kaip negalėjimas gyventi be savų šaknų. Noras būti savu tarp savų ir prasmingai dirbti savos šalies labui. Tai- suvokimas, jog lietuviškos tradicijos, papročiai ir šventės - ne vien mūsų senolių išmislas, jog jos gyvos kiekviename iš mūsų. Tik jų svarbą pajunti „atskėlęs“ save nuo tautos, patekęs į svetimą aplinką.

Galima būtų įvardinti šias klajones savojo gyvenimo švaistymu, jei nebūtų vieno „bet“. Emigranto patirtis subrandina pilietišką, stabilią, apsisprendusią asmenybę, kuri su didele tikra meile parveža gimtinei dovanų- tarptautinę patirtį, žinias, motyvuotą apsisprendimą kryptingai dirbti savos šalies labui. Grįžęs emigrantas- tai laiko patikrintas grynuolis. Jo kaina- savi-tremtis.

Tad nereikia šiandien klausinėti - stiprūs ar silpni išvažiuoja? Pabėgėliai ar kovotojai? Nusivylę ar trokštantys išbandyti save?

Rizika, iššūkiai, naujų patirčių alkis veda per gyvenimą stipriuosius. Išveda ir vėl sugrąžina. Patriotais tampama pavojaus akimirką. Savuosius pažįstame likę vieni.

Svetimoj erdvėj suvokiame savo išskirtinumą, galimybes bei pareigas. Ir identifikuojame savos egzistencijos prioritetus - išeiti reikia, tam, kad svajotum grįžti, prarasti - kad atrastum.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aistringas romanas Turkijoje su rusaite Ksenija išardė santykius (44)

Truputį abejojau, ar pasiryšiu aprašyti savo ir man kadaise buvusio brangaus žmogaus istoriją,...

Vilnietę išgąsdino šiauliečio elgesys: nemaniau, kad dar būna tokių vyrų (138)

Mėgstu po ilgos darbo dienos užsukti į šalia veikiančią kavinę ir ten nusipirkti mėgstamos...

Pasipiktino švelnesne bauda P. Gražulio dukrai: palyginkime jos ir mano situaciją (262)

Tos pačios aplinkybės politiko dukrai yra lengvinančios aplinkybės, o man, eilinei Lietuvos...

Ilgai buvau vidutinybė – bare gautas numeris pakeitė gyvenimą (30)

Niekada negalvojau, kad kreipsiuosi į gyvenimo būdo mokytoją (angl. coucher) pagalbos, bet taip jau...

Pasibuvimas su klasės draugais nepavyko – kitą dieną sulaukė patyčių (84)

Mokykla kai kuriems moksleiviams gali būti tikra skaistykla – kiekvieną dieną sukiesi tame...

Top naujienos

„Mėlynojo banginio“ žaidimas trylikametės gyvenimą pavertė pragaru: už grotų – kėdainiškis

Mirtį sėjantį žaidimą „ Mėlynasis banginis “ žaidusios Kėdainiuose gyvenančios...

Iš Skandinavijos – neslopstantys NT burbulo signalai Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“ (36)

Kaistanti nekilnojamojo turto ( NT ) situacija ir nuolatinės kalbos apie besiformuojantį NT burbulą...

Rusija karui ruoštis pradeda iš anksto: kaip šifruoti jų siunčiamus signalus Iš konferencijos „Lūžio taškas 2017“  (403)

Konferencijos „ Lūžio taškas 2017 “ susitikę Lietuvos krašto apsaugos viceministras...

Mia apie gyvenimą prieš skolas: sąskaitoje likus 7 tūkst. galvodavau, kad man krizė (20)

Dabar žiniasklaidos akiratyje dažniau ne dėl savo, o dėl savo vyro veiklos atsidurianti atlikėja...

Į Lenkiją apsipirkti išsiruošusių lietuvių laukė dvi nemalonios staigmenos (53)

Įpusėjus rugsėjui, kai mano šuo didele kaip močiutės palto saga nosimi parodė į subliuškusį...

Atsigavęs R. Seibutis pataikė iš aikštės vidurio, „Neptūnas“ LKL startavo pergale (8)

Naująjį „Betsafe-LKL“ sezoną pradėjo dar dvi komandos – Šiauliuose ketvirtadienio vakarą...

Vadovu tapo vos 21–erių, dabar turi savo verslą ir jau sulaukė britų dėmesio (4)

Jaunius Lingys iš samdomo darbuotojo į vadovo kėdę persėdo prieš ketverius metus. Jis pasirinko...

nuo galvos iki kojų aprengs „Gedimino 22“

Ruduo – didžiųjų pokyčių metas ir šią frazę sostinėje įsikūręs drabužių salonas...

Misionierių vienuolyne viešbutis piligrimams (1)

Vilniaus arkivyskupija ėmėsi gaivinti Misionierių vienuolyno ansamblį. Įvykus projektinių...

Sėkmingos „Bulls“ pastangos tapti blogiausia NBA komanda

Vėjuotuoju miestu pramintoje Čikagoje šią vasarą papūtė itin stiprių permainų vėjai. Klubo...