aA
Istoriko Mariaus Vyšniausko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“ išskaidytas į tris dalis. Pateikiame DELFI skaitytojams trečiąją dalį.

Kai istorija tautai nerūpi, visada atsiras tų, kurie pasinaudos šia dingstimi manipuliuoti svetima praeitimi. O jei dar priešininkų pozicijas remia nesąmoningi tautiečiai, tai reikalas suaktyvėja dvigubai.
Jano Mateikos paveikslas "Liublino unija"
© Dorota Awiorko, Muzeum Lubelskie w Lublinie

Antai, šių metų pradžioje Izraelio premjerui pareiškus norą perkelti Vilniaus Gaono palaikus į Jeruzalę, lietuvių komentatoriai ūžė. Ironiška, bet daugelis siūlė kuo greičiau atiduoti Gaoną, mat Lietuvai šios personos nereikia. Toks požiūris ne tik kuria moralinį skurdą, bet skleidžia neigiamą komunikaciją užsieniui.

Kitaip tariant, lietuviai pasirodo kaip tauta, nesuvokianti savo istorijos svarbos regioniniu mastu. Nors atvirai, Vilnius yra vienintelis Europos (jei ne pasaulio) miestas, kur rasite dalį šalies okupavusio bei visuomenę suskaldžiusio maršalo Juzefo Pilsudskio kapą. Įsivaizduokite, jei Budapešte visi džiaugtųsi turį Suleimano Didžiojo kapą ar Indija didžiuotųsi Roberto Klaivo kapaviete. Šie žmonės minimoms tautoms atnešė vien skausmą ir pažeminimą. Tad mūsų situacija lyg dvi obuolio pusės, viena vertus, siekimas atsikratyti istorinėmis figūromis, kuriomis išties verta didžiuotis, bet kitą vertus, abejingumas istoriniam teisingumui. Beje, o gal verta surengti širdžių mainus, t. y. J. Pilsudskio širdį išmainyti į Pažaislio vienuolyno fundatorės Klaros Izabelės de Mailly Lascaris Pacienės širdį, 1832 m. išvežtą iš vienuolyno ir dabar saugomą Bielianų vienuolyno bažnyčioje (Varšuvoje)?

Vis dėlto kiek lietuviams realiai svarbi istorija rodo interneto platybės bei kai kurių muziejų veikla. Internetinė enciklopedija „Wikipedia“ yra tartum neoficialus valstybės veidrodis. Ji pateikia faktologines žinias apie šalį, pristato žymius asmenis ir pan. Bet, kita vertus, tai palanki dirva iškraipyti istoriją, demonstruoti nacionalizmą ir klaidinti užsienio skaitytojus. Atsiverskite lenkiškus, baltarusiškus „wiki“ puslapius apie garsius Lietuvos asmenis ir nustėrsite. Tų, kurių lenkai nepavertė „etniniais savo tautiečiais,“ pasisavino baltarusiai. Šmaikštaujant galima pasakyti, jog lietuviais beliko tik A. Strazdas, M. K. Čiurlionis ir A. Smetona, o ATR apskritai lenkiškas darinys. Tą, beje, grindžia angliško puslapio (kuruojamo lenko, pasivadinusio Oliszydlowski, ir garsėjančio rėksmingais išsišokimais) pateikta citata: „šiandien Lenkijos respublika laiko save ATR įpėdine, o Lietuvos Respublika šioje sąjungoje įžvelgia tik neigiamą pusę.“

Maža to, jei bandoma šiuos tekstus taisyti ūmai susiduriama su itin agresyviais ir ne-lenkiškos istoriografijos nepripažįstančiais, moderatoriais. Jų pagrindinis tikslas – pateikti visą ATR bei XIX a. istoriją per lenkišką prizmę, kurioje kitos tautos ištirpsta. Trumpiau tariant, jei „wiki“ tekstai apie Britų imperiją mini „anglo-indų,“ „anglų-amerikiečių“ tapatybes, tai lenkiški – unikalią ATR tapatybę nutyli. O ką jau kalbėti apie garsų XVIII-XIX a. lietuvių menininką, didiką. Vienas mane užsipuolęs lenkų moderatorius teigė, jog „visos lietuvių knygos buvo lenkiškos, todėl jūs neturite savo istorijos.“ Tuo tarpu kitas aiškino, jog didikai lietuviais būti negali, mat lietuviškai nekalbėjo. Šias įžvalgas, manau, džiugiai palaikytų kai kurie Lietuvos istorijos instituto ekspertai. Taigi, jei manote, kad į „wiki“ tekstų modifikacijas neverta kreipti dėmesio, tai nejausite, kai vieną dieną atsibusite be reprezentacinio šalies įvaizdžio.

Komentatorių pavyzdžiu seka ir valstybiniai Lenkijos muziejai. Štai, Čartoriskių muziejus Pulavuose prieš kelerius metus socialiniame tinkle Facebook minėdamas Salaspilio mūšį teigė, jog tai buvo lenkų ir švedų kautynės. Pasiteiravus, o ką tuomet veikė lietuviai, gautas ironiškas atsakymas, esą „taip, žinoma, ten buvo ir lietuvių.“ Nors aprašas liko nepakeistas. Tuo tarpu šių metų vasarą Varšuvos rūmuose organizuota paroda apie XVI-XVII a. brangenybes turėjo du skirtingus pavadinimus. Angliškame variante, ji vadinta „brangakmeniai ir papuošalai Lenkijos-Lietuvos Respublikoje,“ o lenkiškame – „brangakmeniai ir papuošalai Lenkijoje.“ Be to, šis muziejus socialiniuose tinkluose pristatydamas ATR valdovus visada mini juos esant tik lenkų monarchais (esą, taip trumpinamas valstybės pavadinimas). Beje, nedera pamiršti Paryžiuje Saint Germain des Pres bažnyčioje esančio valdovo Zigmanto Kazimiero Vazos širdies kapo, šalia kurio pritvirtinta lentelė su Erelio herbu skelbia asmenį buvus tik Lenkijos valdovu (netgi ne ATR). Visa tai kertasi su pamatiniu Liublino unijos teiginiu, jog naują valstybę „sukūrė dvi tautos, lenkai ir lietuviai.“ Be to, neigia Lenkijos publicisto Jerzy Giedroyc nuolat kartotą mintį, jog „lenkai yra skolingi lietuvių tautai dėl ištikimybės ATR istorijos palikimui.“ Tad lenkų istorinis suvokimas bei lietuvių akademikų abejingumas stebina.

Visgi siekiant rasti Lietuvos eliminavimo bruožų toli ieškoti nereikia. Tuo užsiima dvi mūsų šalies rytuose veikiančios įstaigos: Vladislovo Sirokomles muziejus ir Jašiūnų dvaro muziejus. Kodėl? Užtenka peržvelgti jų paskyras socialiniuose tinkluose, jog kiltų klausimas dėl įstaigų lojalumo. Abu muziejai nėra „UAB‘ai,“ tačiau vietoje valstybinės kalbos, kurią apibrėžia konstitucija, didžiuma informacijos pateikia lenkiškai. Beje, Jašiūnų muziejus turi net tris internetines paskyras skirtingomis kalbomis (lietuvių, rusų, lenkų), tačiau juose esanti medžiaga nevienoda. Išsamiausiai pristatomas lenkiškas puslapis, t. y., su XIX a. tekstais, atsiminimais, muziejaus svečių įspūdžiais ir pan. Tuo tarpu likę du tėra reklaminiai. Trumpiau tariant, lietuviai ir rusai mažiau vertingesni negu lenkai!

Pasiteiravus puslapius moderuojančio asmens, kodėl vyrauja toks nelygiavertiškumas, gautas šiurkštus atkirtis. Asmuo teigė, „nesiruošiantis versti lenkiškų tekstų į kitas kalbas, nes jam niekas nemoka.“ Įdomu, tik ar muziejaus vadovybė žino, kurioje šalyje yra ir kokia kalba muziejus privalo kontaktuoti su lankytojais? Tas pats liečia ir V Sirokomlės muziejaus administraciją, kurios socialinio tinklo turinį 90 proc. sudaro lenkiška informacija, o jei bandoma kritikuoti, bemat susiduriama su Šalčininkų valdininkais arba Varmijos Mozūruose gyvenančiu Jan Tyryłło, kuris aršiai gina muziejų ir greičiausiai savo pasisakymais atstovauja oficialią įstaigos nuomonę (to pasiteiravus administracijos, atsakymo negauta). Tokie poelgiai primena patyčias, mat nei vienas pasaulio muziejus socialinėse paskyrose nerašo svetima kalba (šalia valstybinės (ne)būna angliškas vertimas). Taigi šie du muziejai jaučiasi išskirtiniai visoje šalyje!

Visgi rimčiausiai derėtų vertinti šiuolaikinės Baltarusijos elgesį. Istorijos perrašymas šalyje vykdomas ne tik valstybiniu, bet net tarptautiniu mastu. Ir liūdniausia, kad tokius poelgius remia dažnas, istoriškai nesąmoningas, lietuvis. O tokių pas mus esama daug; nuo eilinių piliečių iki aukštus postus užimančių valdininkų bei akademikų. Vienas tokių Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijoje dirbantis (buvęs žurnalo „IQ.The Economist“ žurnalistas) Antanas Manstavičius, kuris socialiniame tinkle Facebook įtikinėjo mane, kad Lietuvos valdovai yra ir Baltarusijos valdovai, todėl statyti paminklus jie turi teisę. „Jau geriau Gediminas būna jų prisimenamas valdovas, negu Ivanas Rūstusis.“

Negana to, asmuo, matyt, įsivaizdavo Baltarusiją viduramžiais turėjus valstybę, o ne buvus tik provincija. Įdomiausia, jog paklausus ar mes valdovais taip pat turime laikyti Rusijos imperatorius (nes šie mus valdė) arba vengrai – Osmanų sultonus, A. Manstavičius visiškai nukreipė kalbą bei apsiribojo fraze apie „rusišką propagandą.“

Teisingai, reikia džiaugtis, jog baltarusiai stato paminklus mūsų kunigaikščiams, karo vadams, nes atvykėliams galės pasigirti iškraipyta istorija apie didžius „Baltarusijos žemės sūnus,“ kurie iš tiesų buvo lietuviai. Šiais pramanais mūsų kaimynai itin mėgsta girtis turistams (ypač lietuviams), pvz., Lydoje, Naugarduke, Vitebske. O pastarieji arba nežinodami istorijos, arba norėdami išlikti politkorektiškai teiginiams pritaria. Tad natūralu, kad etninė naujosios baltarusių istoriografijos terminija leidžia gilias šaknis.

Neseniai internete pasirodė baltarusių kurtas puslapis „Interactive map of Belarusian history“ (nuoroda, http://map.letapis.by/en/#1764), kuriame pateikti istoriniai faktai neatitinka realybės, o LDK vaizduojama kaip etninė baltarusių valstybė, kuri laikui bėgant pajungė mūsų žemes. Negana to, akcentuojama, jog „tikrieji“ lietuviai esą gudai. Tačiau Lietuvos valdžios institucijos tyli. Tuo įsitikinau pabandęs atlikti eksperimentą. Kreipusis į Lietuvos kultūros ministeriją atsakymo negauta. Užsienio reikalų ministerija (Rytų kaimynystės politikos departamentas) pasiūlė dėl svetainės turinio kreiptis į Lietuvos istorijos institutą. Kitaip tariant, mūsų užsienio ministerija kažkodėl pripažįsta tik vienos rūšies, Rusijos, skleidžiamą propagandą ir visiškai nereaguoja į tokią pačią „fake news“ iš Baltarusijos. Taigi kyla klausimas ar viena propaganda yra mažiau žalinga negu kita? Nejau istorijos savinimasis nekelia pavojaus šalies valstybingumui ir tarptautiniam prestižui? Ir kaip ministerija nustato propagandos žalos dydį?

Logiškai, už bet kokią neigiamą propagandą privalo būti baudžiama, tačiau šį faktą ministerijos ignoruoja. Taigi nenorėdamas likti abejingu piliečiu kreipiausi į Istorijos instituto vadovybę, kurios direktorius R. Miknys vienintelis suteikė išsamų atsakymą. Laiške teigta, jog institutas jau nuo 1989 m. vykdo diskusijas su baltarusių istorikais, kurių rezultatai atsispindi leidžiamose monografijose, straipsniuose ir kt. „Prašant Užsienio reikalų ministerijai dalyvaujam ir Lietuvos ambasadų (daugiausia Varšuvoje ir Londone) specialiuose renginiuose susijusiuose su LDK istorijos datomis, kuriuose dalyvauja ir baltarusių istorikai, dažnai užimantys poziciją kur LDK, pirmiausia, – siejama su Baltarusijos istorija.“

Žinoma, diskusijos vyksta mokslinėje erdvėje, tačiau ir čia nestinga problemų. „Deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos valstybė net ir šioje aplinkoje nėra pajėgi skirti tiek finansinių lėšų, jog galima būtų mūsų mokslinius tyrimus pristatyti anglų kalba. Baltarusių moksliniai tyrimai, savaip interpretuojantys LDK istoriją anglų kalba, deja, – skaitlingesni. Viešajame/propagandiniame diskurse Institutas kaip mokslinė įstaiga neįgaliotas dalyvauti ir tam net negali gauti tiesioginių lėšų.“

Paskutinis teiginys turėtų sudominti Lietuvos prezidentą, kuris domisi istorija ir rinkimų metu deklaravo prioritetą skirsiantis kultūrai. Galbūt pats laikas suteikti institutui daugiau lėšų LDK ir ATR tyrimams bei jų populiarinimui lokaliniu/tarptautiniu mastu. Pažymėtina, Lietuvos istoriją angliškai pristatančių knygų didžiosiose pasaulio elektroninėse parduotuvėse, pavyzdžiui, Amazon, nerasite, o reprezentacinės svetainės www.ldkistorija.lt tekstai/video tėra lietuviški. Tai kokiu būdu galima atremti iš rytų sklindančią propagandą? Abejoju, ar šiandien lietuviai lygiai kaip graikai stotų ginti senosios istorijos. Graikai įrodė, jog geba apginti savo istoriją ir net privertė pašalinti nuo Šiaurės Makedonijos paminklų klaidinančius teiginius apie Aleksandro Makedoniečio kilmę. Jie nebijo išreikšti nepasitenkinimo Britų muziejui dėl Partenono marmuro ir kontroliuoja Turkijos veiksmus, liečiančius Sofijos soboro padėtį. O lietuviai? Ar rengtume piketus dėl poeto A. Mickevičiaus kilmės, ar turime drąsos įsikišti į netinkamą Lydos ar Naugarduko pilių restauraciją, o gal draudžiame melagingas internetines svetaines? Priminsiu, Baltarusijoje stovi Lietuvos paveldas, kurio mūsų šaliai nereikia.

Ironiška, tarpukaryje buvo teigiama, jog lietuviai pasiryžę mirti už Vilnių, bet dabar „mirtis už istoriją“ atrodo lyg svaičiojimai.

Tai, jog Baltarusija vagia mūsų istoriją, žinoma jau seniai. Internete apstu Baltarusijos žiniasklaidos straipsnių, kuriuose pabrėžiama, kad Vytis priklauso išimtinai gudams (lietuviai esą jiems skolingi), Vilnius vakarų Baltarusijos miestas, užimtas žemaičių, Mindaugas pirmasis baltarusių valdovas, o LDK – slaviškas darinys, ką įrodo naudotas raštas, kalba ir kt. Be to, socialiniuose tinkluose gausu baltarusiškų grupių, pvz., „Литвины“, kur nesibodima šmeižti mūsų šalies, o vienas aktyviausių baltarusių propagandistų Vicien Panucevič migruoja po bemaž visas socialinio tinklo Facebook lietuviškas istorijos grupes skleisdamas pseudofaktus ir tyčia kiršindamas žmones. Į šį personažą dėmesį turėtų atkreipti atitinkamos valdžios institucijos!

Nors tą neigia kai kurie mūsų tautiečiai, Baltarusija iki XX a. niekada nebuvo sukūrusi valstybės, o jų valstybingumo šaknys – rytų slavų genčių junginiuose, kurie vėliau inkorporuoti į Kijevo Rusios valstybę. Šiai skylant, buvusias teritorijas perėmė Lietuvos valdovai, kurie toliau vykdė ekspansiją į rytus. Tuo tarpu nacionaliniai vėjai Baltarusijoje papūtė tik XIX a., kada žmonės ėmė save regėti LDK civilizacijos kūrėjais. Ir taip užkariauta tauta staiga panoro būti užkariautojais! Įsivaizduokite, jei vieną dieną Romos imperijos kūrėjais pasivadintų rumunai, o Britų imperijos – australai.

Baltarusiai ne tik iškraipo istoriją, bet stengiasi apskritai ištrinti Lietuvos vardą. Anot Lietuvos istorijos instituto archeologijos skyriaus vadovo dr. Artūro Dubonio, „nors šaltiniuose lietuviška Mindaugo kilmė ir valdos etninėje Lietuvoje aiškiai paliudytos, visgi baltarusių istorikai vis dažniau sąmoningai stengiasi išvengti termino lietuviai litva, litovcy vartojimo, kai kalba apie laikus iki Lietuvos valstybės susidarymo ir pirmuosius jos gyvenimo dešimtmečius.“ Naujųjų baltarusių istorikų tyrimai įtartini, todėl greitai subliūkšta akistatoje su profesionalia kritika. Jie paprastai kalba apie „aukštą savimonę turinčią vieningą tautą baltarusius (senbaltarusius). Išskirtinė tauta, bet etnonimas Lietuva atsiranda kelis šimtmečius anksčiau už baltarusius.“

Be to, jų monografijos nutyli lietuvių, baltarusiškų žemių užkariautojų, rolę. Ir visai nesvarbu, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka viename interviu tautą atvirai vadino slaviška, „mūsų baltarusiškomis, slaviškomis tradicijomis.“ Tačiau patys baltarusiai, anot istoriko Rainerio Lindnerio, iš slavų tautos pavirto „suslavėjusių“ baltų ainiais, šitaip tiesdami kelią į Vakarus. Kitaip tariant, tautos, kurių nacionalinė savimonė silpna, ją stengiasi konstruoti susirinkdama viską, kas tinka iš kaimynų. Būtent čia, anot A. Dobunio, „glūdi naujosios baltarusių istoriografijos etnopolitinė esmė.“

Tad baltarusiai yra tauta be identiteto. Dažnai sakoma, jog reikia organizuoti diskusijas, tačiau kaip bendrauti su tauta, kuri nenori klausyti proto balso. Į bet kokius Lietuvos istorikų argumentus, neigiančius valstybinės LDK kalbos egzistavimą baltarusiai griežtai atkerta. Pasak A. Dubonio, „vokiečių istorikas R. Lindneris taikliausiai apibūdino kietos pozicijos priežastis: baltarusių istoriografijoje istorinė baltarusių tauta tradiciškai suprantama kaip kalbinė bendrija. Šią pamatų kertę pajudinus, skaudžiai nukentėtų baltarusių, pagrindinių LDK civilizacijos kūrėjų, koncepcija.“

Taigi naujieji baltarusių istorikai sąmoningai tenkinasi paviršutiniška šaltinių analize ir visiškai atmeta jų susikurtai koncepcijai neparankius faktus, nes, anot A. Dubonio, „sprendžia problemą, kuri nieko bendro neturi su istorijos mokslu.“ Kitaip tariant, jų ruošiami darbai simbolizuoja vietos politikų keliamas užduotis. „Naujoji baltarusių istoriografija kuria ne mokslinę, bet politinę anachronišką LDK civilizacijos koncepciją.“ O visa tai prasidėjo dar XX a. pr., kai iš Maskvos kontroliuojama, Lenkijoje veikusi Vakarų Baltarusijos KP apėmė ir Vilniją. Tuomet „Rytų Lietuva išnyko, bet atsirado Vakarų Baltarusija, kur reikėjo, kad veiktų baltarusiški regiono istorijos dėsningumai.“

Tad nieko keisto, jog baltarusiškas LDK darinys, anot prof. Zenono Butkaus, atsirado globojant sovietams. Šią koncepciją 1926 m. baltarusių politikas Vaclavas Lastouskis pristatė SSRS pasiuntinybei Kaune, kur teigė, esą lietuviai tėra žemaičiai, o „baltarusiškos valstybės palikimą nelegaliai yra pasisavinusi Lietuva ir gyvena „svetimu pasu.“ Šiandien antilietuviškos istorijos nuotaikas Baltarusijoje formuluoja demokratinei stovyklai save priskiriantys istorikai, kuriantys opoziciją prezidento A. Lukašenkos režimui. Anot A. Dubonio, „siekdami sukurti nenutrūkstamą vientisą savo tautos ir valstybės istoriją, užsitikrinti visų pagrindinių LDK civilizacinių pasiekimų nuosavybę ir įrodyti baltarusių teises vadintis jų perėmėjais, neatpažįstamai iškraipo lietuvių tautos praeitį, toliau plėtoja su bolševikų pagalba sukurtą pasakėlę apie „Lituvos“ ir „lituvisų“ gyvenimą su „svetimu pasu.“

Baigiant reikia pacituoti istorikės T. Bairašauskaitės teiginį, išreikštą diskusijoje po anksčiau minėtu pranešimu. „Kaip galima šiandien atstumti tuos, kurių protėviai kartu kovėsi dėl nepriklausomybės? Baltarusiams reikia mūsų supratimo ir palaikymo.“ Bet ar tikrai? Ar mums verta padėti tautai, kuri tyčiojasi bei piktybiškai perrašo regiono istoriją? Ar istorikės teiginiai nesikerta su oficialia instituto nuomone? Ar Lietuvos istorikė, pirmiausia, neturi palaikyti lietuvių tautos, ginti jų interesus ir stiprinti jų istorijos mokslą? Taigi kol bus tokių „ekspertų“, užsibrėžusių istoriškai padėti svetimoms tautoms, užuot dėjus pastangas stiprinti Lietuvos mokslą, kol bus tokių „rėmėjų,“ besididžiuojančių už sienos statomais slaviškais lietuvių kunigaikščių ir didikų paminklais ar ginančių baltarusių teisę į Vytį bei svetimą istoriją, tol mūsų krašte istoriją primins šešėlį, o tauta, atsisakanti praeities, neturės saugios ateities...

Paskutinės dalies pabaiga.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(42 žmonės įvertino)
4.5476

Darbdavių virkavimus vadina tuščiais plepalais: mokėkite algas, o ne pašalpas (106)

Paskutiniu metu darbdaviai skundžiasi, jog yra darbuotojų stygius, jų labai trūksta, kad reikia...

Vilniaus pataisos namuose bausmę atliekantis vyras: užteko vieno lemtingo vakaro (25)

Apie ką galvoja žmogus, kuris atlieka bausmę? Ar jis permąsto gyvenimą, savo poelgių...

Didėjanti atskirtis verčia sunerimti: šie mokesčiai taptų dar viena našta paprastam žmogui (46)

Nuo pat pirmųjų valstybių atsiradimo pradžios egzistavo valdžios struktūros (valstybės valdymo...

Paaiškino, kodėl naudodamiesi socialiniais tinklais jūs esate ne klientas, o produktas (24)

Jei prie jūsų prieičiau, griebčiau iš rankų telefoną ir pradėčiau peržiūrinėti nuotraukas...

Top naujienos

Sočyje – Putino akibrokštas Netanyahu: įžeidimas mestas tikslingai (17)

Vladimiras Putinas niekada nepraleidžia progos pasinaudoti geopolitiniu silpnumu, net jei tai...

Buvęs LVŽS atstovas spaudai: valstiečių reitingai pradėjo ristis žemyn po konkretaus įvykio (142)

Naujausių visuomenės apklausų rezultatai neturėtų patikti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Skandalingas Matijošaičio sprendimas dėl „svetimų vaikų“ įsigalios nuo sausio (1)

Nuo 2020-ųjų sausio 1-osios įsigalios, anot „Lietuvos tėvų forumo“, „skandalingas ir...

Įmonės išbando būdą, kaip surasti naujų darbuotojų: jaunimui atsivėrė ypatinga galimybė (5)

Studijų metu aukštųjų mokyklų organizuojamos praktikos studentams leidžia ne tik darbo rinkai...

Į Egidijaus Dragūno keiksmų tiradą arenos rūbinėje sureagavo ir vaiko teisių tarnyba: ėmė tirti grėsmės lygį (12)

Atlikėjas Egidijus Dragūnas -Selas įsivėlė į naują skandalą. Šeštadienį Vilniuje per...

Vaikų atėmimo dramą išgyvenusi Kručinskienė paskelbė apie dalyvavimą kitų metų Seimo rinkimuose papildyta (725)

Kaunietė Eglė Kručinskienė , pernai išgyvenusi vaikų atėmimo dramą, nusprendė kandidatuoti...

Paviešino naujų tyrimų Alytuje rezultatus: dioksinais užterštas ne tik pienas ūkininkams rekomenduota jokiu būdu žole nešerti gyvulių (197)

Vyriausybės Ekstremalių situacijų komisija pirmadienį rinkosi dar kartą aptarti gaisro padarinių...

Po rinkimų Baltarusijoje – įspėjimas iš ESBO Lukašenka: nesu pratęs dėl to nervintis (46)

Baltarusijoje sekmadienį vykę parlamento rinkimai, per kuriuos opozicija negavo nė vienos vietos,...

Metų nokautas? UFC veteranas iš koto išverstas itin efektingu būdu (4)

Savaitgalį Anglijoje, Esekse vykusiame Mišrių kovos menų (MMA) turnyre nesėkmę patyrė ilgametis...

Vairuojantys „dyzelius“ gali išvengti bėdų su DPF: apie „ligas“ išduoda keli signalai (50)

Dyzelinis automobilis su įdiegtomis ir tinkamai veikiančiomis išmetamųjų dujų neutralizavimo...