aA
Istoriko Mariaus Vyšniausko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“ išskaidytas į tris dalis. Pateikiame DELFI skaitytojams pirmąją dalį.

Istorija dažnai pristatoma kaip faktų ir datų rinkinys, kalbantis apie pergales ir pralaimėjimus, monarchus bei prezidentus. Ir šitai vien tam, kad geriau suprastume tariamai nesikeičiančią praeitį. Tačiau viskas žymiai sudėtingiau! Anot britų istorikės Lucy Worsley, „istorija yra tarpusavyje sukibusios interpretacijos bei gerai apgalvotos tiesos manipuliacijos, neretai virstančios alternatyviais faktais.“ Taigi šiame moksle objektyvumas tėra sąlyginis veiksnys.
1863 m. sukilimas
© Juozas Achilas Bonoldis.

Nepaisant to, viso pasaulio tautos brangina istoriją, nors kai kurios sąmoningai/nesąmoningai bando ją segreguoti, t. y. ištrinti nenaudingus faktus, iškraipyti įvykių eigą ir kt. Be to, istorikai neretai priversti paklusti valdančios klasės ideologijai. Antai, Indijoje valdančioji Bharatiya Janata partija suformavo asmeninę induistų nacionalistų istoriografiją, kurią propaguoja per specialiai mokykloms rašomus vadovėlius.

O kaip šioje erdvėje atrodo Lietuva? Apmaudu, tačiau mūsų kraštui taip pat būdingi tam tikri selektyvios istorijos bruožai bei įsisenėjusių stereotipų vartojimas. Juoba, tai liečia ne vien plačiąją visuomenę, bet ir siaurą akademikų ratą. Tuo būdu mūsų istorija spraudžiama į „Prokrusto lovos“ rėmus, kurie paverčia ją šabloniška ir nuobodžia. O kur dar kaimyninių valstybių interpretacijos, grasinančios pasiglemžti dalį mūsų praeities. Taigi istorija nuolat stoja akistaton su pavojais, kurie įrėžia gilius randus žmonijos atmintyje.

Daugiasluoksnės tapatybės problema

Šį straipsnį inspiravo keletas priežasčių, tačiau lemiamą tašką padėjo 2019 m. kovo 9 d. feisbuke paskelbtas Lietuvos istorijos instituto ekspertės habil. dr. Tamaros Bairašauskaitės komentaras oponuojantis LRT TV naujienų tarnybos straipsniui apie 1863 – 1864 m. sukilimo dalyvių pagerbimą (aut. Žygintas Abromaitis). Komentaro pradžioje teigta: „Kokia nuostabi ta mūsų spauda. Ir vėl viską iškraipė. Atsakingai galiu pasakyti, kad tarp Gedimino kalne rastų žmonių nebuvo nė vieno lietuvio. Tai kas, kad 11 iš jų gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje, beveik visi – Vilniaus ar jo apylinkių, dauguma jų bajorai. O ir dviejų valstiečių tautybė nėra aiški. Niekas jų pavardžių nelenkino.“

Zigmantas Sierakauskas
Zigmantas Sierakauskas

Ironiška, tačiau citata iškelia daugiau poleminių klausimų negu siūlo atsakymų.

Šiandien atrodo keista, kai viešojoje erdvėje ir akademinėje istoriografijoje autoriai mėgsta pabrėžti, jog lietuvis (iki XX a. pr.) negalėjo būti bajoru, kunigaikščiu, karvedžiu, profesoriumi, dailininku ar sukilėliu. Trumpiau tariant, lietuviai, matyt, nuo amžių gimdavo ir mirdavo baudžiauninkais. Beje, šia aksioma tikinčių vis dar apstu (tokių atsiras ir tarp straipsnio skaitytojų)! Juk užrašyti žodžių junginį „lietuvių bajoras, XIX a. lietuvių dailininkas, lietuvių kilmės kunigaikštis“ prilygsta bemaž šventvagystei, o po tokiais straipsniais pasipila įžeidžiantys komentarai. Visgi šis požiūris žemina tautą bei atplėšia nuo jos kultūrinį-istorinį paveldą. Maža to, sunku griežtai apibrėžti valstiečio tapatybės suvokimą.

Iš šaltinių žinoma, kad lietuvių valstiečių lenkinimas prasidėjo jau XVIII a. pr., pvz., Vilniuje nutrauktas lietuvių kalba pamokslų sakymas. Tačiau, anot lenkų istoriko Kšyštofo Buchovskio, XIX a. II pus. ir XX a. pr. kaimo polonizacija dar labiau pagreitėjo. Bažnytinėse knygose pavardės jau seniai rašytos lenkiška forma, o valstiečių atžalos skatintos šnekėti lenkiškai. Tai iliustruoja kalbininko Jono Jablonskio prisiminimai. „Jo tėvas labai didžiavosi, kai grįžęs iš mokyklos sūnus kalbėdavo lenkiškai.“ Tuo tarpu Vincas Kudirka prisipažino save laikęs lenku. Tad K. Buchovskis pažymi: „daug lietuvių tautinio judėjimo kūrėjų, yra minėję, kad gėdijosi valstietiškos kilmės, mokyklose vengė kalbėti lietuviškai, prie savo pavardžių pridėdavo lenkiškas galūnes ir net su tėvais stengėsi kalbėti lenkiškai.“ Kitaip tariant, lenkų kalbos, papročių priėmimas visada siejosi su karjeros perspektyva. Tačiau ne visi lenkai, kas kalba lenkiškai! Tad kuo skiriasi lenkėjantis valstietis nuo sulenkėjusio bajoro, jei abiejų kilmė, pasaulėžiūra panaši?

Istorikės T. Bairašauskaitės teiginys, jog bajorai yra lenkai „tarp Gedimino kalne rastų žmonių nebuvo nė vieno lietuvio <...> dauguma jų bajorai,“ taip pat vertas diskusijos. 2009 m. Lietuvos nacionalinio komiteto (LNIK) suvažiavime kultūros istorikė Ingė Lukšaitė teigė: „neturėtume atmesti tam tikrų savo visuomenės sluoksnių ar dalių, kaip tai buvome padarę atmesdami bajoriją ir didikus. <...> Jos atsisakydami mes išmetėme ir dalį savo bendruomenės, atsisakėme ir dalies kultūrinio palikimo.“ Tačiau komentaro autorė citatai nesąmoningai priešinasi, tęsdama tarpukariu užgimusį nacionalistinį požiūrį, kuriuo siekta atskirti dvi socialines grupes. Bet ar polonizacijos veikiami bajorai iš tiesų visiškai atmetė lietuvišką tapatybę? K. Buchovskis tam prieštarauja. „Nors Karūnos gyventojai ir lietuviai pagal tuometinę sampratą save vadino lenkais, tačiau tuo nurodydavo ne etninę, o tik valstybinę ir administracinę priklausomybę. Taigi „lenkai“ iš Lietuvos visada pabrėždavo savo lietuvišką kilmę.“

Be to, Kajetono Juliaus Čeginsko, Meilės Lukšienės ir Broniaus Genzelio tyrimai „rodo, kad XIX a. prad. Lietuvos bajorija dar nebuvo sudėtinė lenkų tautos dalis, kad egzistavo savita LDK kultūra. <...> Kitaip tariant, šie tyrinėjimai tik patikslina galutinio Lietuvos bajorijos sulenkėjimo laiką, nukelia jį į XIX a. II pusę ir netgi XX a. pr.“ Juk Lietuvos diduomenė visada skyrė save nuo Karūnos lenkų bei, remiantis istoriku Antanu Kulakausku, „dar XVIII a. nepanoro visiškai susilieti su Lenkija.“ Šią unikalią daugiasluoksnę regiono tapatybę atspindi lenkų žurnalisto Stanisław „Cat“ Mackiewicz pastaba: „jei 1836 m. A. Mickevičiaus būtų paklausę: „Ar esate lenkas?“, jis tikrai būtų atsakęs: „Taip, esu lietuvis.“

Lietuviškumo nevengė ir italų kilmės Lietuvos dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. „Kada vienas valstiečių per apsirikimą pavadino jį „Andriuliu,“ tai šis ruošėsi pavardę sulietuvinti, tik jo draugai lenkai atkalbėjo.“ Tad nors bajorų vaikai auginti „lenkais“, tačiau dėl kultūrinės erdvės įtakos su Lenkijos visuomene nesusiliejo. Šis fenomenas taip pat įžvelgiamas Mykolo Biržiškos atveju. Pasak istoriko Rimanto Miknio, skaitydamas A. Mickevičiaus poeziją M. Biržiška „didžiausiame lenkų poete atrado ir pajuto tokį pat, kaip jis, lietuvį – lenkiškai kalbantį, lenkiškai rašantį, betgi lietuvį.“ Trumpiau tariant, būti Lietuvos bajoru reiškė būti lietuviu, nepriklausomai nuo etninės kilmės ir tikybos.

Dar daugiau, lietuvio esybę puikiai apibrėžė Lietuvos Statutas. „Į klausimą, kas yra lietuvis, mūsų sukilėliai atsakydavo: tai tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos Statutą.“ Taigi sukilėliams buvo svarbu ne kilmė ir kalba, o tautos laisvė. Istorikų suvažiavime kalbėjęs istorikas Zigmantas Kiaupa akcentavo: „lietuviai visą laiką keitėsi, įskaitant ir tą bajoriškąjį sulenkėjimą, bet tie lenkiškai kalbantys bajorai vis tiek buvo lietuviai.“

Būtent paskutinis teiginys atveda mus prie antrojo tautos skiriamojo bruožo – kalbos. Kaip žinoma, lietuvių kalba visiškai nemirė; nors archyvuose išlikę vos du ATR karaliaus Vladislovo Vazos kreipimaisi lietuviškai, bet vėliau be šios kalbos neapsieita įvairiose visuomenės grupėse. Nors nėra išlikę šaltinių ar lietuviškai mokėjo/suprato aukštoji aristokratija, tačiau nereikia atmesti prielaidos, jog lietuvių kalba sąlyginai sutapo su rusų kalbos vaidmeniu suprancūzėjusioje Rusijos aukštuomenėje; rusų aristokratai rusiškus žodžius vartojo, tarsi egzotinį prieskonį „pajusti istorijos druską.“ Visgi šiandien lenkiškai kalbėjusius lietuvius kai kurie mūsų visuomenės atstovai priskiria „lenkams.“ Tokiu atveju, rusų aristokratus dera vadinti prancūzais, kaip ir XI-XV a. pab. anglų didikus (angliškai kalbėjo tik prastuomenė, todėl XVI a. vid. prieš prancūzų kultūrą valstybėje kilo maištai). Tuo tarpu Dekane (Centrinė Indija) iki XIX a. pab. aristokratų kalba buvo persų, o Heian laikotarpio Japonijoje kinų kultūros įtaka išstūmė gimtąją kalbą iš japonų diduomenės tarpo.

Grįžtant prie rusų, frankofilijos apogėjaus metu, prancūzų kalba šalyje egzistavo tiek buitinėje, tiek politinėje sferoje. Nuo 1762 m. didikų vaikai pirmiausia išmokdavo prancūziškai, o rusų kalbos mokėsi kaip užsienio. Tiesa, kai kurie aristokratai apskritai atsisakė gimtosios kalbos, nes laikė ją nenaudinga. Tai komedijoje „Brigadierius“ (1769) pašiepė dramaturgas Denisas Fonvizinas: „mano kūnas gimė Rusijoje, bet siela priklauso prancūzų karūnai.“

Pažymėtina, vieną pirmųjų rusų kalbos gramatikų Michailas Lomonosovas išleido 1755 m., t. y. šimtmečiu vėliau nei Danielius Kleinas – lietuvių kalbos gramatiką (1653). Nepaisant to, pirmieji išsamūs literatūrinės kalbos vadovėliai Rusijoje pasirodė tik 1820 m. Situaciją keisti užsimojo caras Nikolajus I, įsakęs dvare bendrauti rusiškai, bet aukštuomenė tai ignoravo. 1839 m. markizas de Custine rašė: „daugelis aukštuomenės damų, ypač gimusių Peterburge, nemoka gimtosios kalbos. Tačiau išmoksta kelias rusiškas frazes ir jas ištaria kuomet per salę eina imperatorius. <...> Tada prancūziškus pašnekesius keičia rusiškos frazės, skirtos nuraminti autokrato ausis.“ Vienaip ar kitaip, rusofilija aukštuomenėje ilgai neužsibuvo, nes XIX a. pab. ją išstūmė anglofija. Akademikas Dmitrijus Lichačiovas rašė: „tuomet buvo madinga kalbėti prancūzų kalba su anglišku akcentu.“ Ir nors po Spalio revoliucijos eskaluotas luominis konfliktas, bet šiandien „svetimi didikai“ vėlei laikomi „savais rusais.“

Kita situacija – Lietuvoje. Lietuvių kalba viešojoje erdvėje, skirtingu lygmeniu, vartota iki XIX a., nes turime užrašytų liudytojų parodymų, bajorų ir miestelėnų laiškų, dvarų archyvuose esančių priesaikų formuliarų ir kt. Be to, 1808 m. Pranciškus Bogušas laiške kunigaikščiui Adomui Jurgiui Čartoriskiui teigė, jog „neturime priežasties gėdytis savo kilmės; kad lietuvių kalba nebuvo mužikiška.“ Vis dėlto iki šiol gilinamas pleištas mėginant įtikinti, kad lenkiškai kalbantys arba Vilniuje gimę asmenys nėra mūsų tautiečiai. Taip, matyt, norima kurti „grynosios arijų rasės ideologiją,“ pagal kurią lietuviai, o gal ir lenkai, negalėtų maišytis tarpusavyje.

Istorikai žino, tautų asimiliacija būdinga visam pasauliui. Antai, gamtininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas Georgas Forsteris, XVIII a. pab. keliaudamas į Lietuvą mini „suvokietėjusius lenkus.“ Tuo tarpu Elzaso-Lotaringijos regiono gyventojai iki šiol tęsia identiteto paieškas. Nemažiau problemų turi ir pietų ispanai, kurių tapatybė neįsivaizduojama be mauriškų šaknų. Arba kokios kilmės laikyti X-XI a. Sicilijos gyventoją, mat jo šeimoje betarpiškai susiliejo graikiškas, itališkas, arabiškas, žydiškas ir normaniškas kraujas? Užtenka vien žvilgtelt į šventiko Grisando motinos antkapį, vieną įspūdingiausių multikultūrinės visuomenės pavyzdžių. Visgi nepaisant įvairiaspalvio identiteto, kuriuo siciliečiai ypač didžiuojasi, šiandien jie vis tiek suvokiami kaip italai.

Aišku, didžiausias tautų asimiliacijos židinys – Indija; kilmės sąvoka čia apskritai netenka prasmės. Indų istorikas Manu S. Pillai teigia: „kai žlugo Safavidų dinastija (Persija), jos atstovai persikėlė į Indiją, įsikūrė čia ir patys virto indais.“ Panaši situacija kartojosi atvykus portugalams, kurie, remiantis amžininkais, tapo tikrais indais (naturall Indian). Jau nekalbant apie anglus, kurių XVI a. archyvinės bylos pateikia daugybę maišytų santuokų tarp juodaodžių ir baltųjų.

Kruopščiai kultūrinę asimiliaciją bei „tapimą vietiniais“ (going native), knygoje „Baltieji mogolai“ aprašęs žinomas britų istorikas Viljamas Dalrymple teigė, jog anglams yra būdinga visiškai asimiliuoti. Antai, XVII a. Osmanų imperijos šaltiniuose gausu „turkų,“ kurie iš tiesų buvo korniai, velsiečiai, škotai. Tuo tarpu airis Viljamas Džonsonas perėmė Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, o keletas škotų tapo Hondūro valdovais ir kt. Kitaip tariant, šie žmonės ne tik pakeisdavo religiją, bet ir perimdavo vietos papročius, kalbą, mąstyseną. Pavyzdžiui, musulmonu Indijoje tapęs airis Džordžas Tomas (Jehaz Sahib) net užmiršo anglų kalbą ir atsiminimus diktavo persiškai, o jo sūnus tapo garsiu urdų poetu. Tad reikia kelti klausimą, kada lietuvis ėmė suvokti save esant lenku? Kur toji riba, ir ar apskritai tokia riba egzistuoja? Jei T. Bairašauskaitė nelaiko Vilniuje gimusių ar lenkiškai šnekėjusių bajorų lietuviais, tai kokios tautybės laikytų Deividą Ochterlony? Šis asmuo gimė JAV iki revoliucijos, užaugo Britanijoje, tačiau Indijoje tapo „baltuoju mogolu,“ t. y. atsižadėjo prigimtinės kilmės.

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (I)
Sir Daivid Ochterlony, 1820 m.
© Wikipedia

Jis gyveno kaip mogolų džentelmenas, išlaikė haremą, kalbėjo ir rengėsi persiškai, atsivertė į Islamą ir savo elgesiu pykdė „tikruosius britus.“ Ir tokių pavyzdžių tūkstančiai! Ironiška, bet Indijoje gimusių britų vaikų gimtoji kalba buvo ne anglų, o urdų. Argi tai neprimena XVIII–XIX a. Lietuvos, kur vaikystėje bajorai kalbėdavo lietuviškai, o lenkų kalbos pramokdavo ūgtelėję (tą mini Mykolas Römeris). O ir atvykėliai dažnai mūsų krašte asimiliuodavo, pvz., grafai Zubovai, rusų kilmės giminė XX a. pr. save įvardijusi lietuviais. Visi šie pavyzdžiai rodo, kokios prastos lietuvių žinios apie visuotinę istoriją ir kaip akademikams būtina atsikratyti lokalinio požiūrio. Juk lietuvių tautą, pasak Z. Kiaupos, „visada jungė tarpluominiai etniniai ryšiai, pagrįsti skirtinguose luomuose nevienodai stipriai gyvuojančiu kilmės, praeities ir kalbos bendrumu.“

Galop, Vilniaus bei jo apylinkių tapatybės klausimas, kurį istorikė vienareikšmiškai perleidžia lenkams. Tačiau Vilnius ne Kalkuta, svetimtaučiai jo neįkūrė! Ir išskirti Vilnių, kaip svetimą miestą, atrodo keista. Pirmiausia, Vilnius yra sostinė, kur nuo amžių klesti tautų ir kultūrų margumynai; tai visų sostinių lemtis. Nepaisant to, lenkų kultūros įtaka nepavertė visų miestiečių lenkais (pagal kilmę), nes miesto bendruomenės daugumą vis tiek sudarė vietinės kilmės žmonės, lietuviai ir rusėnai. 1734-1795 m. duomenimis, iš Lietuvos miestų ir kaimų į Vilnių atsikėlė 1377 naujieji miestiečiai (63,4 proc.), iš Lenkijos karalystės vos 204 (9,5 proc.). Taigi, pasak Z. Kiaupos, „matome, kad labai ryškią į Vilnių atsikėlusių žmonių daugumą sudarė atvykėliai iš Lietuvos valstybės. Tai buvo lietuvių, rusėnų ar lenkų kalbomis kalbėję žmonės.“

Ir nors viešojoje erdvėje vyravo lenkų kalba, tačiau žmonės nebuvo užmiršę lietuvių, vokiečių, rusėnų kalbų. Apie XIX a. pr. Vilniaus rajono lietuvišką tapatybę užsimena dar istorikas Mykolas Balinskis. Spartesnis Rytų Lietuvos nutautėjimas prasidėjo tik po 1863-1864 m. sukilimo, kai persekiota Katalikų bažnyčia, o atskiri lietuvių kunigai patys griebėsi lenkų kabos. Be to, nutautėjimą skatino lietuviškos spaudos draudimas bei sudėtingas jos atgabenimas iš Mažosios Lietuvos. Gana taikliai Vilniaus rajono polonizaciją apibrėžė 1931 m. prof. Jan Otrębski: „Vilniaus krašto lenkų tarmė išaugo svetimoje teritorijoje, kurioje gyveno daugiausiai lietuviai. Šie sulenkėję arba, ir tai dažniausiai subaltarusėjo.“

Profesoriui antrino išsamiai regioną tyrusi lenkų kalbotyrininkė Halina Turska, kuri bendraudama su vietiniais įrodė jų lietuvišką kilmę. Jos surinkta medžiaga skelbia, kad Vilniaus krašto gyventojai XIX a. dar kalbėjo lietuviškai, o vėliau toji kalba nunyko dėl mišrių santuokų ar priverstinai išstumta, pvz., 1920 m. regioną okupavus Lenkijai. Vienaip ar kitaip, matyt, kiekvienas lietuvis turi lenkiško kraujo, kaip ir kiekvienas lenkas – lietuviško. Tik istorikams vargiai kyla minčių lietuviškos kultūros ieškoti Varšuvos regione. O labiau svarbu paversti mūsų žemes „svetimom,“ nors idėja apie lenkų autochtonus Vilniaus krašte paneigta dar XX a pr. Bet jos vis tiek nenustoja ilgėtis kai kurie mūsų istorikai ar politikai!

Pirmos dalies pabaiga.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(50 žmonių įvertino)
4.7600

Pasibaisėjo įrašais uždaroje feisbuko grupėje: gaila veganų, kurie dar sugeba logiškai mąstyti (48)

Visais laikais buvę beteisiai ar mažai teisių turintys žmonės dabar atsiima su dideliu kaupu....

Projektą vietoj Profsąjungų rūmų vadina šlykščiu: gaila, kad negerbia tikro paveldo (24)

Noriu trumpai pareikšti savo nuomonę dėl koncertų salės vietoj Profsąjungos rūmų .

Saugumas ar taršos mažinimas: ko iš tikrųjų siekia valdžia? (24)

Policija, Kelių Direkcija ir kitos, mažesnio kalibro institucijos, deklaruoja siekį mirčių...

Neteko kantrybės dėl siuntinių pristatymo chaoso: ar klientai „Lietuvos paštui“ trukdo dirbti? (94)

Papasakosiu, kaip „Lietuvos paštui“ klientai trukdo dirbti. Rašau netekusi kantrybės nuolat...

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (III) (24)

Istoriko Mariaus Vyšniausko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“...

Top naujienos

Andrius Navickas – apie tai, kaip konservatoriai rengiasi perimti valdžią į savo rankas (59)

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ( TS – LKD ) šiuo metu išgyvena naują...

Prakalbo apie žemės kainų burbulo sprogimą: padėtis panaši, kaip buvo su butais prieš 10 metų (30)

Ūkininkai prakalbo apie tai, kad keletą metų iš eilės mažėjant ūkių pelningumui pradėjo...

Rimvydas niekada rimtai nesirgo, kol neužpuolė gripo virusas: praėjus 6 metams nuo ligos, teko persodinti širdį (3)

Apie 2000-uosius metus paplito gripo forma, kuria sergant žmogui nepakyla temperatūra. „Tais...

JAV ir Kinijos santykiai nusirito iki neregėtų žemumų (31)

Praėjusi savaitė turėjo būti ta, per kurią JAV ir Kinijos derybos grįžo į vėžes, o abi...

Karališkiesiems asmenims suteikti slapti kodiniai vardai: kai kas net nesupranta, kas skambina telefonu (9)

Karališkosios šeimos šaltinis atskleidė neįprastą karalienės kodinį vardą, praneša...

Pusantro kėlinio žaidęs Sabonis surinko dvigubą dublį debiutavo Goga Bitadze

Indianos „Pacers“ ekipa dar viename priešsezoniniame mače namuose 111:119 (20:27, 28:24, 37:32,...

„Kalėte“ mintinai jūs, šitaip mokytis patariate ir savo vaikams: mokytoja pasakė, kodėl toks būdas netinkamas (9)

Vis dažniau mokytojai pastebi, kad per pamokas vaikai sunkiai išlaiko dėmesio koncentraciją,...

Dėl šios krizės gali nepakilti ir jūsų lėktuvas: jai spręsti reikalingas antrasis Maršalo planas

Žmogaus veiklos sukelta klimato kaita nesustabdomai vyksta. Ši tema tampa vis labiau aktuali ir...

Ką daryti, jei skalbiant nusidažė drabužiai?

Ryškių spalvų ir tamsius daiktus rekomenduojama skalbti atskirai nuo šviesių. Skalbiant viską...