Istorija. Muštynės dėl batų: vieno vardas - „bedarbystė“, kito - „badas“

Saulėtą ankstyvą sekmadienio popietę myniau dviratį P. Vileišio gatve grožėdamasi Nėrimi. Puikios nuotaikos niūniavau sau pusbalsiu A. Pojavio dainos eilutes: „Because of the shoes I‘m wearing today: one is called Love, the other is Faith...“. Susimąsčiau: „ar Andrius galėtų įsivaizduoti, jog dabar kažkas kažkur važiuodamas dviračiu niūniuoja jo dainą...? Tikriausiai - ne. Dabar jis su savo mintimis lėktuve, kuris už valandos leisis Lietuvoje...“.

Artėjant link Antakalnio-Žirmūnų tilto, po kuriuo kabo metalinis švytintis (tarytum viso pasaulio) gaublys, sulėtinau greitį. Po tiltu, viduryje gatvės, kumščiavosi du maždaug dvidešimties metų jaunuoliai. Jie rimtai kibo vienas kitam į atlapus. Išsigandau išvydusi tokią kliūtį savo kelyje. Sulėtinau greitį, mąstydama, sustoti ar vis dėlto bandyti atsargiai apvažiuoti?

Po tiltu, šalikėlėje, pastebėjau stovinčius šiukšlių konteinerius, besimėtančias vaikinukų kuprines. Ant kelio iš vienos kuprinės išriedėjo du obuoliai, o kelkraštyje stovėjo viena juodų vyriškų batų pora. Vaikinai tarytum bokso ringe vis dar kumščiavosi vidury gatvės.

„Tikriausiai jie susipešė dėl šios apynaujės batų poros, rastos konteineryje...“, – pamąsčiau, pastebėjusi, jog abu vis dėlto - ne basi.

Atsargiai dviračiu aplenkusi juos nežymiu lanku, pavažiavusi į priekį apie 20 metrų ir sustojusi sušukau:

- Baikite muštis! Iškviesiu policiją!

Neketinau skambinti, tik stengiausi atrodyti drąsi, nors viduje virpėjau kaip epušė. Tikėjausi, kad jie tuoj liausis mušęsi. Buvo gaila abiejų vaikinų taip beprasmiškai kovojančių dėl batų poros. Mintyse prisiminiau savo dvidešimt kelerių metų sūnų savarankiškai gyvenantį ir besidarbuojantį Anglijoje. Nenorėjau, jog kurio nors iš šių dviejų vietoje dabar būtų mano sūnus...

Po mano šūksnio mušeikos kiek aprimo, dar apsižodžiavo keiksmais vienas kito atžvilgiu ir nenorom bandė skirstytis. Pastebėjau, kad vieno veidas buvo kruvinas. Kaip tyčia pamačiau gatve atvažiuojantį policijos automobilį (matyt grįžinėjo į savo postą, esantį T. Kosciuškos gatvėje). Pamojau ranka. Policininkas pristabdė ir pravėręs langą paklausė:

- Kas atsitiko?

- Ką tik abu mušėsi vidury gatvės nežinia dėl ko, - atsakiau.
Policininkas išlipo ir priėjo prie vieno iš vaikinų. Palikusi juos išsiaiškinti viską, nuvažiavau dviračiu namų link. O pati pagalvojau: „Viskas turbūt dėl tų batų, šiandien rastų šiukšlių konteineryje: vieno vardas - „Bedarbystė“, kito - „Badas“...

Buvo liūdna. Andriaus dainos nebeniūniavau...Nors jo daina - turbūt iš dalies apie tą patį – apie meilę Lietuvai! Tokiai, kokia ji bebūtų šiandien...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!