Esu visiškas žaliasis – musę ne pritrėškiu, o išvarau pro langą, nesu paspyręs ežiuko ir niekada neatimčiau iš varnos sūrio.
Ir vaikystėje kovojau už tvarų vystymąsi – skudurais užkimšdavau kaimyno automobilio duslintuvą. Automobilis neužsivesdavo, o kaimynas sėsdavo ant dviračio ir tvariai vėdindamas plaučius 10 kilometrų mindavo į darbą.
Prieš pusmetį pažvelgęs į savo „dyzelinio limuzino“ du smirdančius dujų išmetimo vamzdžius, pasmerkiau save ir puoliau taisyti padėtį – įsigyjau elektromobilį. Tiesa, ne visai naują ir garso izoliacijos segmente konkuruojantį su tuščia šprotų skardine. Bet viskas „ok“, žalieji didybės manija juk neserga.
O tas dyzelinis monstras iškeliavo į užsienį, kur naujasis savininkas su mintimi „tegul pratinasi“ žadėjo jį girdyti iš traktoriaus nupiltu dyzelinu.
Ir štai pirmoji ilgesnė kelionė iš sostinės į pajūrį. Vairą sukioju išdidžiai, o laukuose besiganančios karvės dėkingais žvilgsniais palydi mano elektromobiliuką. Tačiau euforijai nelemta ilgai trukti. Atrodo, kad velkuosi kaip nepagirdytas kuinas – pro mane švilpte prašvilpia ne tik kelių ereliai, bet netgi kelių apuokai.
Bandau padidinti greitį, bet imu visu kūnu jausti kaip sparčiai senka elektromobilio baterija, o iki įkrovimo stotelės dar toloka. Įspūdis kaip parduotuvėje prieš pat atlyginimą – prisikrauni maisto produktų ir nežinai, ar kortelė bus pajėgi už juos sumokėti.
Nusiraminimui bandau pažvelgti į nuo rankos judesio užsivedantį šveicarišką laikrodį. Kokia disharmonija! Pajuntu pirmuosius vyriškumo eižėjimo požymius – ant rankos beveik amžinas gaminys, o vairuoju dėžę, kurią kažkodėl taip dažnai su laidu reikia prijungti prie kitos dėžės.
Nuotaika praskaidrėja tik tada, kai laimingai pasiekiu įkrovimo stotelę. Ir nieko baisaus, kad eilėje laukia jau keletas automobilių. Pavyksta save apgauti, kad prie jūros visai neskubu – pietų metas ir kavinė čia pat.
Įsitaisau prie stalo taip, kad matyčiau įkrovimo eilėje laukiantį savo elektromobilį. Užsisakau barščių – bandysiu susigrąžinti vyriškumo pojūtį. Grubokame moliniame dubenėlyje randu ir mėsą, ir bulves, ir burokėlius supjaustytus stambiais gabalais. Puiku! Vyriška! Mano buvusi moteris tokių barščių valgymui paprašytų dar ir peilio bei šakutės. Ir netgi bandelių su juntamu česnakų kvapu gaunu. Esu girdėjęs.
Valgau ir jaučiu, kaip po kiekvieno šaukšto rankos tampa vis plaukuotesnės ir vyriškesnės. Barščiai fantastiški – vertinčiau šešiais ereliais iš šešių. Prie kavinės sustoja autobusas ir visas jo turinys pasipila į vidų.
Panašu, kad tai keliautojai, nes šaukia, klykia man nesuprantama kalba – tikriausiai labai alkani. Ir visai pamirštu apie elektromobilį. Jis man dabar kaip po kilimu pasislėpęs jau iškeliavusios į surinkimo vietą kalėdinės eglės spyglys.
Barščių šaukšto keliones sustabdo netikėtai išdygusi moteris. Jos rankose lėkštė su mažomis gausiai cukraus pudra nubarstytomis spurgytėmis. Vienintelė laisva vieta kavinėje – šalia manęs. O aplinkui triukšmas – keliauninkai emocingai komentuoja meniu.
Moteris nukreipia žvilgsnį į laisvą vietą. Aš vos pastebimai linkteliu. Spurgytės, kaip minkšti, balti ir nuodėmingi debesėliai, nusileidžia ant stalo. Bet dar minkščiau ir nuodėmingiau ant kėdės nusileidžia spurgyčių šeimininkė. Tik kelios minutės, tik kelios moteriškų dantukų paliestos spurgytės, o mes jau kalbamės žvilgsniu, šypsena ir mintimi. Ir nei vienam madingam santykių ekspertėliui to net nesuprasti.
Tą moterį geriu akimis: „Ant savo vonios kambario grindų mielai matyčiau tavo nukritusį plauką“. Ir tuoj pat moteriška šypsena atsiunčia atsakymą: „Manasis dantų šepetėlis norėtų palaikyti kompaniją tavajam“. Vyriška energija žengia pirmyn ir pajunta, kaip ją pasitinka, apkabina ir nebepaleidžia lipnus moteriškumas.
Keliautojų keliamas triukšmas nesiliauja, bet mes jaučiamės tarytum storasieniame burbule, kuris pripildytas žaibiškos abipusės traukos.
Paskutinis barščių šaukštas bei dvi spurgytės – tai liudininkai to, kas dabar vyksta. Net nepastebime kaip paliekame kavinę, bet pajuntame, kad stovime prieš tolimesnių santykių kryžkelę.
Mano elektromobilis dar nepasiruošęs tolimesnei kelionei, o jos benzininis sportinis kupė jau sumirksi lempomis pasitikdamas šeimininkę. Moteris su švelnia ir vos juntama ironija nužvelgia mano automobiliuką: „Gausi elektros – paskambink. Gal dar spėsime šiandien kartu į jūrą įbristi“.
Jos balsas švelnus, minkštas ir drėgnas kaip lūpdažis, kuriuo ji nupiešia savo telefono numerį ir širdelę ant mano elektromobilio priekinio stiklo. Vyriškumas vėl sušlūbuoja – dabar jau abiejomis kojomis. Bet lyg to dar būtų negana, ji pasiunčia oro bučinį, stipriai paspaudžia akseleratoriaus pedalą, apipila mane smulkiais pakelės akmenukais ir ima sparčiai tolti. O aš lieku stovėti visiškai žalias ir tvarus.
