Mintyse jau skaitau komentarus, kuriuos įtūžę dorieji tautiečiai lies ant mano vargšės galvos, bet vis tiek nesusilaikau nepapasakojusi apie skaudžią trigubą savo neištikimybės patirtį.
© Shutterstock nuotr.

Ką gi, nesu ta, kuri galėtų tikėtis palaimingo amžinojo gyvenimo ir ramaus užutėkio rojuje su angelėliu ant peties. Net neabejoju, kad devyniais nuopuolio ratais keliausiu tiesiai į pragarus. Tačiau taip pat žinau, kas šioje tamsiojoje kelionėje mane lydės. Ir būtent apie tuos pakeleivius jums ketinu papasakoti.

Na, o istorijos – kokia banali ji bebūtų – veikėjai yra šie:

Aš. Dėl šventos ramybės pavadinsiu save Ieva.

Marius. Mano vyras.

Laura. Mano kolegė iš gretimo skyriaus.

Gediminas. Hm... Mano kolega iš mano skyriaus...

Tai štai, vieną gražią dieną mudu su vyru galų gale persikraustėme į nuosavą savo svajonių butą. Beveik dešimt metų išvargus nuomojamoje „skylėje“ tai buvo tikrų tikriausia šventė. Be to, kaip ir svajojome, butas buvo nedideliame name, ramioje vietoje, užmiestyje, „arčiau gamtos“. Tiesa, iš pradžių šiek tiek trikdė, kad, priešingai nei mieste, kur nepažinojome net tų, kurie gyvena už sienos, čia nori nenori tenka gerokai artimiau bendrauti su kaimynais, tačiau ilgainiui tai tapo netgi savotiškai malonu ir naudinga – pakaitomis su kaimynėmis prižiūrėdavome kieme žaidžiančius vaikus (aš savų iš pradžių neturėjau), dalindavomės receptais, net ko nors prireikus neskubėdavome į parduotuvę, o tiesiog įbėgdavome vienos pas kitas. Tik butas priešais vis dar stovėjo tuščias, ir mes, laiptinės moterys, nekantriai laukėme, kas gi jame apsigyvens.

Ir štai – apsigyveno. Iš matymo tą jauną porelę jau pažinojau – pro langą mačiau, kaip nešioja į vidų savo mantą, bet dar nebuvau susidūrusi akis į akį. Buvo vėlyvas ruduo – lauke po lietumi nė viena nestypsodavome, o po darbų norėdavosi užsidaryti tarp keturių sienų ir iki soties mėgautis ramybe. Deja, vieną gražią dieną susirgau, tad teko likti namie. Netikėtai suskambėjo durų skambutis. Pravėrusi jas pamačiau savo naująją kaimynę. Bet kaip nustebau, kai ji net atšoko atbula – lyg būčiau pasirodžiusi raganos ar baidyklės pavidalu! Vargšelė tik išlemeno:

– Atleiskit... Jūs... Aš jūsų neatpažinau... Jūs pakeitėte plaukų spalvą?! Vakar dar buvote šviesiaplaukė...

Kas čia per naujiena?! Jokios plaukų spalvos aš nekeičiau! Ir šviesiaplaukė niekada nebuvau!

Ir tik gerokai vėliau supratau, kame šuo pakastas. Taigi mano mylimas vyras į mūsų namus vedžiojasi savo blondinę meilužę!

Kaip bjauru ir niekšinga – atsitempti ją į namus, apie kuriuos mudu šitiek svajojome! Į mūsų vedybinį guolį! Tačiau tramdžiau save ir grįžusiam vyrui neištariau apie tai nė žodžio, nors širdis tiesiog kunkuliavo iš pykčio ir sunku buvo savo jausmus nuslėpti. Vis dėlto suverčiau savo blogą nuotaiką ligai. O kai tik pasveikau ir vėl ruošiausi eiti į darbą, lovoje palikau tik man vienai matomą ženklą, kuris sudėliotų visus taškus ant „i“. Ir grįžusi viską supratau: toji moteris ir vėl buvo čia.

Žinoma, kilo audra, svaidėmės kaltinimais išdavyste (aš) ir kaltinimais šnipinėjimu (Marius), persikraustėme į skirtingus kambarius ir dar ilgai negalėjome išvėdinti iš savo namų neištikimybės smarvės. Tuo labiau, kad aš įtarinėjau savo vyrą ir toliau bendraujant su meiluže, tik dabar jau, žinoma, nebe mudviejų bute.

Po beveik kasdienės audros ir perkūnijos namuose, po suvokimo, kad dalinuosi savo vyru su kita, kiekvieną dieną, rodos, vis mažiau ir mažiau savo vyrą mylėjau. Ir vis lengviau buvo flirtuoti su naujuoju kolega Gediminu. Jis man atrodė visiška mano vyro priešingybė: stabilus, patikimas, rimtas. O dar rudaakis – juk nuo paauglystės svajojau apie princą rudomis akims. Todėl nelabai ir stabdžiau save, kai mudviejų flirtas priartėjo prie gilesnių jausmų ir vieną viršvalandžių pavakarę atsidūrėme vienas kito glėbyje čia pat, savo darbo kabinete. Ak, tas keršto saldumas...

Tas pirmas bučinys, kurį praėjus po santuokos priesaikos dešimčiai metų, padovanojau kitam... Ir įklimpau. Taip įklimpau, kad net neįsivaizdavau, kaip reikėtų iš to meilės liūno išsikapstyti. Beje, to ir nenorėjau. Kiekviena darbo diena man buvo šventė – skrisdavau į darbą tarytum ant sparnų. O į namus vilkdavausi beveik atbulomis. Mano ir Gedimino meilė, regis, įgavo nekontroliuojamą pagreitį. Mudu jau net pradėjome kalbėti apie bendrą ateitį. Kol vieną dieną...

Laura, mano kolegė ruošėsi švęsti gimtadienį. 30. Gražus amžius. Ir pats metas, jos žodžiais tariant, tekėti. Tačiau išsriuobusi trečią taurę vyno ji tiesiog išplukdė iš savo akių pajuodusias nuo blakstienų tušo ašaras ir kuo atviriausiai pasipasakojo, kad jau dvejus metus bendrauja su... Gediminu... Kad dėjo visas pastangas prieš keletą mėnesių surasti jam darbo vietą mūsų kontoroje... Troško turėti jį šalia... Rūpinosi juo, visą save atidavė vien tik jam, dėjo didžiausias viltis... O štai dabar jis įsitaisė kitą moterį, ir vis dažniau net neperspėjęs neateina pas Laurą nakvoti... O toji bjaurybė, pasirodo, dirba šalia jos namų, grožio salone, kur Gediminas visada užsukdavo padailinti savo ir taip jau nepriekaištingos šukuosenos... Tikriausiai surezgusi planą pasilikti šį moterų perėjūną sau kirpėja patykojo grįžtančios iš darbo Lauros ir be menkiausių skrupulų išklojo visą tiesą...

O, varge! Man net keliai sulinko, o kaktą išpylė šaltas prakaitas. Tačiau pakako proto ir orumo nepratrūkti – nurijau ir į akmenuką susitraukusioje skrandžio duobutėje paslėpiau visą savo siaubą ir neviltį.

Tai štai, kokia čia triguba (ar net keturguba) gavosi tų išdavysčių ir apgavysčių pynė. Tikiuosi, Laura šio straipsnio neperskaitys ir nesužinos, kad greta kirpėjos Gediminas dar mėgavosi ir mano draugija. Ir, ko gero, ne mano vienos. O jei ir perskaitys – koks gi skirtumas, vis tiek mūsų abiejų gyvenimai beviltiškai susivėlę, ir išsikapstyti galime tik užbraukdamos visą praeitį, iššluodamos visą šlamštą ir pradėdamos viską nuo pradžių. Nuo balto lapo. Be klastos, keršto, paslapčių. Nors paskutinė klasta vis dėlto bus: mes iškrapštysime Gediminą iš darbo. Padėsiu Laurai tai padaryti, nes juk turiu ir savų sąskaitų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų.

Už atvirumą ir nuoširdumą Jums padovanosime prizą – dviem žmonėms už laiškus atiteks D. Radulescu romanas „Juodosios jūros sutemos“ apie prarastą meilę. Savo nuomone galite pasidalinti spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt. su prierašu „Išdavystė“.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aš – moteris: gimdamos mes iškart laimime viską (64)

Tik ką perskaičiau straipsnį „gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje” ,...

Vargas poliklinikoje su karščiuojančiu kūdikiu ant rankų: už ką mokame? (117)

Poliklinikoje su karščiuojančiu (39,1) 9 mėnesių kūdikiu užtrukome 3 val. Per visą šį laiką...

Vaikinas per darbo pokalbį pasijuto įžeistas: bijau dabar kitur beeiti (100)

Noriu pranešti, kad dalyvavau darbo pokalbyje, mane išklausinėjo ir t. t.

Pasipiktinusi vilnietė dėl mįslingai dingusios žalios rodyklės keikia Šimašių (72)

Taip, žinom, kad po truputį mieste bus naikinamos papildomos žalios rodyklės, kurios degant...

Į Santaros klinikas vežioja sunkų ligonį – mokestis už automobilio stovėjimą iškėlė moralinę dilemą (67)

Artimam žmogui diagnozavus sunkią ligą – buvome nukreipti į Santaros klinikas. Lankytis tenka...

Top naujienos

Žalgiriečių prognozė: dauguma pergalę skiria „Real“, Jasikevičius pranašauja „Liverpool“ triumfą (5)

Šeštadienį vakare vyksiančiam Čempionų lygos finalui neabejingi ir Kauno „Žalgirio“...

Persikraustė į kaimą ir pradėjo siūti batus: anksčiau sau leisti tokią avalynę galėjo tik patys turtingiausi (3)

Su Dalia Grigoniene susitikome jos namuose, Kernavėje . Pašnekovės gyvenamąją vietą rasti...

Po dešimties metų grįžo į Lietuvą: kaip gali pakeisti pasaulį, jeigu jo dar nematei? (16)

Daugiau kaip dešimt metų Ada Jonušė gyveno ir dirbo užsienyje: Vokietijoje, Belgijoje,...

Tai, kas vyko Sovietų Sąjungos gimnastikos rinktinėje, kelia šiurpą: visos tai patyrė (194)

Kelios buvusios Sovietų Sąjungos gimnastės teigia, jog buvęs treneris jas seksualiai išnaudojo. O...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Už ką kairieji antisemitai nekenčia Izraelio ir myli palestiniečius? (87)

Galėčiau pradėti ir taip: kartą gyveno žydas, kuris visai nesigėdijo savo tautybės ir...

Buvęs sostinės vicemeras Romas Adomavičius vedė 30 metų jaunesnę mylimąją (275)

Buvęs sostinės vicemeras, 64-ių Romas Adomavičius šeštadienio popietę Vilniaus santuokų...

Avarija Vilijampolėje: po susidūrimo ant stogo vertėsi automobilis (2)

Šeštadienį Kaune, Vilijampolėje , vienas automobilių po susidūrimo vertėsi ant stogo. Vienam...

Vonios remontas: kaip neišleisti daug pinigų ir mėgautis rezultatu (5)

Atrodytų, visiškai nesudėtinga atlikti remontą vonios kambaryje, bet iš tiesų šios patalpos...

Lietuvą „brangakmeniu“ vadinantis Daviesas: daug NBA krepšininkų nesugebėtų žaisti Eurolygoje (107)

Vienu maloniausių šio sezono Lietuvos krepšinio gerbėjų atradimų tapęs Kauno „Žalgirio“...

Aš – moteris: gimdamos mes iškart laimime viską (64)

Tik ką perskaičiau straipsnį „gimdamos moterimis mes jau pralaimėjome gyvenimo loterijoje” ,...