Man nuolatos prikaišiojo: tavo broliai – pažiba, pavyzdys visiems, reikia sekti jų pėdomis, lygiuotis į juos, o tu? O ką aš? Jei visi bus tokie, į kuriuos reikia lygiuotis, nebebus kam lygiuotis.

Taip jau likimas lėmė, kad nuo vaikystės mano pavyzdys nebuvo sektinas, o brolių pavyzdžiu sekti nepavyko. Prastai mokiausi, laksčiau paskui panas, anksti pradėjau ragauti svaigiuosius gėrimus, traukti dūmą, bet mėgau skaityti. Vyras, kuris mane pripratino prie negerų dalykų, buvo apsiskaitęs ir man vis pakišdavo kokią įdomią, protingą knygą.

Sakydavo: „Kai esi apsiskaitęs, lengviau būti blogiuku, nes lengviau apgauti geriečius.“

Brolių žmonos – aukštuomenė

Netapau dideliu blogiuku, o tapau eiliniu darbo žmogumi ir vedžiau iš reikalo. Žmona buvo penkeriais metais vyresnė, turėjo dukrą, prisidėjo mano „netyčiukas“ ir sukūrėme šeimą. Nei blogą, nei gerą – pakenčiamą.

Vyriausias brolis buvo visos giminės pažiba. Buvo protingas, baigė rimtus mokslus, pakilo karjeros laiptais, pradėjo savarankišką verslą, pasistatė namą prestižinėje vietoje ir didžiavosi jaunesne žmona.

Vidurinis buvo vyresniojo partneris. Didelių mokslų nebaigė, bet turėjo biznieriaus gyslelę ir padėjo vyresniajam verslauti. Taip pat pasistatė namą ir turėjo žmoną – pasipūtusią nuolatinę grožio salonų lankytoją. Ji man priminė chameleoną, nes dažnai keitė plaukų spalvą.

Galėjau ir aš paprašyti brolių kokios šiltesnės vietelės jų firmose, bet nusprendžiau geriau vaikščioti darbiniais rūbais ir turėti eilinę namisėdą žmoną nei dirbti po brolių stogu, dėvėti kostiumą ir gyventi su zyliojančia aukštuomenės gražuole.

Kai dalijo palikimą, aš kaip tas su katinu

Jei pasakos pagrįstos gyvenimo realijomis, tai mano gyvenimas pagrįstas pasakų motyvais. Kol buvome jaunesni, karjeros aukštumos priešakyje, nebuvo ką dalinti, dažnai susibėgdavome pas tėvukus ir smagiai pavakarodavome. Kaimynas tomis dienomis dainuodavo: „Trys broliai milžinai būna linksmi amžinai.“

Neteisus kaimynas. Ne amžinai, retai, bet stipriai.

Tėvai neturėjo didelių turtų, bet po jų mirties šį bei tą teko dalintis. Dviejų kambarių butas, gera mašina ir apleistas 6 arų sodo sklypas neprestižinėje sodų bendrijoje. Nenorėjome viešų teisminių dalybų, pasitarėme ir vyriausiasis viską broliškai padalino.

Jis pasiėmė butą, vidurinis gavo prabangią mašiną, o man davė žemės gabalą. Jei tėvukai būtų laikę katiną, ir tą būtų pridėję. Mano žmona iš kaimo, aš dirbau juodą darbą, tai vyriausias brolis nusprendė, kad man geriausiai tiks 6 arai žemės. Palinkėjo arti, sodinti, šeimą maitinti ir išsiskirstėme. Pasirašiau po viskuo.

Nuvažiavus 35 kilometrus iki sodo ir pamačius apleistą sklypą bei medinę būdą, pūpsančią tarp varpučių, žmona tarė: „Aš nuo vaikystės vis dar sapnuoju košmarus apie kaimo daržų ravėjimus. Nesiruošiu likusį gyvenimą paaukoti kovai su varpučiu.“ Peržegnojo sklypą ir net neišlipo iš mašinos. Už grašius tą žemę pardavėme ir sodininkais netapome.

Gimtadienis it cirkas

Netekus tėvų ir dar po tų dalybų vis rečiau besusieidavome. Vyresnieji verslavo, kartu šventė gimtadienius, kartu važiuodavo atostogų į užsienį, žmonos lankydavosi tuose pačiuose grožio salonuose. Jie sėkmingai sukosi, stovėjo ant aukštesnio visuomenės laiptelio ir aš jiems į akis nelindau. Juo labiau, kad mano žmona labai nejaukiai jautėsi tarp aukštuomenės ponių.

Kartą vyriausias brolis pakvietė mus į viešą erdvę paminėti jo jubiliejaus. Neteko dalyvauti tokiame cirke, tai net nežinojome, kaip apsirengti, ką dovanoti ir kaip ten elgtis. Kai sveikini brolį namų aplinkoje – viskas paprasta. Idedi į vokelį, kiek leidžia galimybės, paspaudi tvirtai ranką ir gana. O čia? Juk 50 eurų tokiame pokylyje su voku neįteiksi. Ką dovanoti?

Išskyriau žmonai 50 eurų ir liepiau ką nors nupirkti, nes vis vien dovana gulės sandėliuke ant lentynos. Svarbu gražiai supakuoti. Cirkas – jis visur cirkas. Kaip kadaise parduotuvėje prie dešros, taip dabar gimtadienyje stovėjome eilėje, kad įteiktume ryšuliuką. Turiu pasakyti, žmona pasistengė gražiai supakuoti, o kas viduje... tikrai jam nereikalingas šūdniekis.

Padaviau, norėjau truputį broliškai pakalbėti, palinkėti, bet paprašė neužlaikyti eilės, nes „ryšulinių“ eilė nusidriekė iki durų. Netrukus prasidėjo linksmoji dalis. Iškilmingos kabos, tostai, palinkėjimai. Vienas klounas palinkėjimus net iš lapelio skaitė. Palinkėjo amžinai gyventi, amžinai jiems vadovauti ir pasilenkė. Jaučiu, kad norėjo ranką pabučiuoti, bet brolis laiku jas sunėrė už nugaros.

Mano akimis žiūrint, tai tarnų tūpčiojimas apie poną. Tegu tūpčioja, ranką bučiuoja, džiaugiuosi, kad man to nereikia. Po kalbų vis kaip skėriai apipuolė švedišką stalą. Nors buvome labai išalkę, bet žmona nėjo ir man neleido artintis. Ne tą „instrumentą“ paimsi, ne taip košę pakabinsi ar ne į tą lėkštę įsidėsi...

Bijojome apsijuokti ir padaryti broliui gėdą. Tyliai trynėmės pakampiais. Jubiliatas mus tik kartą pastebėjo ir persimetėme keliais žodžiais. Paklausiau, kur vidurinis brolis, kodėl jo nėra – atsakė, kad komandiruotėje ir nuėjo. Buvau girdėjęs, kad tarp jų juoda katė perbėgo, bet nesidomėjau ir nesigilinau.

Buvo sunku, bet pagalbos neprašiau

„Būčiau žinojęs to vaidinimo scenarijų, bučiau sumuštinį į kišenę įsidėjęs“, – tyliai burbtelėjau kai skrandis pradėjo urgzti. Žmona pasiūlė tyliai nusišalinti, kol dar kebabinės neužsidarė. Pasukome išėjimo link, bet kelią užtvėrė „pievadrugys“. Žmona taip vadina vyrus, kurie vietoje normalaus vyriško kaklaraiščio po smakru pasikabina peteliškę. Paklausė, kokiame skyriuje dirbu, kam vadovauju.

Kai pasakiau savo neprestižinę specialybe, tas net žagtelėjo ir paklausė, ką aš čia veikiu.
„Dirba jubiliato broliu“, – atsakė už mane žmona ir nusitempė į artimiausią kebabinę. Po jubiliejaus bendravimas apsiribojo keliomis metinėmis SMS žinutėmis – Kalėdų, gimtadienio ir Velykų progomis. O nuo vidurinio ir to negaudavau.

Gyvenau savo gyvenimą kūriau savo gerovę be jokios pagalbos ir brolių dėmesio visai nepasiilgdavau, nors jaučiau jiems sveiką pavydą. Taip pat norėjau turėti nedidelį namuką ir daržą po langais, o ne už 35 km. Pasiėmiau kreditą ir pasistačiau namą. Auginau tris vaikus – du savo, vieną žmonos – galą su galu sunkiai sudurdavau, bet pagalbos į brolius nesikreipiau.

Porą kartų, kai buvo labai sunku, padėjo geri kaimynai. Apie brolių sėkmes nesėkmes sužinodavau iš pašalinių žmonių. Vyresniojo žmona pabėgo, ar pats ją išvarė, tiksliai nežinau, bet netrukus jis įsitaisė dar jaunesnę, tik porą metų vyresnę už mano žmonos dukrą.

Vidurinis, gal sekdamas partnerio pėdomis, taip pat įsitaisė naują žmoną. Kaip rašė socialiniuose tinkluose: „Jauną, gražią, protingą, darbščią, puikią šeimininkę.“

Cha, tokių ir pasakose nebūna. Kartą mieste nepastebimai per saugų atstumą juos stebėjau. Nei jaunystės, nei grožio toje ponioje nemačiau, tik mačiau, kad ji su bateliais-žudikais ir puse galvos aukštesnė už vyrą. Mano žmona juokais pasiūlė nupjauti tai gražuolei kulniukus arba prikalti kaladėles prie broliuko batų. Nors tuos darbus puikiai išmaniau, bet nepriėjau ir nepasiūliau tos paslaugos.

Ištiko rimta nelaimė

Mano gyvenimas tekėjo ramia, nekrentančia niekam į akis vaga. Kolegos kartais draugiškai patraukdavo per dantį klausdami, ko neprašau pas brolius šiltesnės vietelės, aš jiems juokais atsakydavau ką nors atsakydavau. Netrukus mane pasiekė kalbos, kad broliukai pradėjo agresyviai dalintis bendrai užkaltus turtus.

Kai dalinasi svetimi žmonės, tai normalus karas – vienoje pusėje priešai, kitoje savi. Kitas reikalas, kai bendrai uždirbtą turtą pradeda dalintis broliai. Tai prilygsta pilietiniam karui ir brolis broliui tampa mirtinu priešu.

Ačiū Dievui, kad ten nebuvo mano dalies ir manęs niekas nejudino, bet tuo metu mano šeimą ištiko skaudi nelaimė. Reikėjo labai skubios pagalbos. Viską reikėjo išspręsti per kelias valandas. Neturėjau toje srityje pažįstamų ir atliekamų pinigų, kad sutvarkyčiau viską pats. Žmona buvo tokioje neviltyje, kad paprašė manęs kreiptis į vieną iš brolių.

Žinojau, kad juos dabar slegia dalybų rūpesčiai ir gal net užmiršo turintys jaunėlį, bet išdrįsau paskambinti vyriausiajam. Pasirodo, pataikiau kažkokio posėdžio metu, bet atsiliepė. Tikriausiai pats nemažiau nustebo, pamatęs mano numerį, nes aš jam paskutinį kartą skambinau tik prieš keletą metų. Jei viduryje darbo dienos skambina jaunėlis, reiškia, kažkas labai rimto.

Paaiškinau bėdą, ir pažadėjo tuoj pat paskambinti, kam reikia. Tikrai paskambino ir visą likusį gyvenimą būsime jam už tai dėkingi. Netrukus sulaukėme reikalingo dėmesio, atitinkamų sprendimų ir rimtos pagalbos, bet jau niekas niekuo nebegalėjo padėti.

Aprimus mūsų skausmui, netikėtai mane aplankė vyriausiasis. Tuo metu jau dešimt metų gyvenau name, bet tai buvo tik antras jo vizitas. Pirmą kartą trumpam užsuko, kai buvome įsirengę tik vieną kambarį, virtuvę, dušą ir tualetą, o dabar užsuko, kai viskas sutvarkyta, po langais žydėjo žmonos išpuoselėtas gėlynas ir vešėjo nedidelis darželis.

Pasakė aiškiai ir paprastai. Po dalybų su viduriniuoju broliu viename iš objektų jam reikia savo viršininko, kuris nevogtų, neapgaudinėtų, kuriam galėtų paskambinti bet kurią dieną, bet kuriuo paros laiku. Neturėjau vadovavimo patirties, nelabai įsivaizdavau, ką reikės daryti, bet brolis nuramino.

„Nieko nereikės daryti, būsi objekto viršininkas, tiksliau, mano ausys, mano akys. Pasirašysi tai, kas bus reikalinga, kas bus tavo kompetencijos ribose“, – paaiškino.

„Dirbsi boso broliu“, – įsiterpė mano žmona. Brolis liepė po trijų dienų atvykti į nurodytą vietą ir prisistatyti naujam kolektyvui.

Įtarimą sukėlusi sąskaita

Po gautos pagalbos neturėjau moralinės teisės atsisakyti ir atėjau į naują darbo vietą. Man pristatytame kolektyve pažinau tik vieną žmogų – tą, kuris jubiliejaus iškilmėse klausė, kas aš toks. Žmogus buvo suglumęs ir šiek tiek sutrikęs. Aš jam draugiškai mirktelėjau akį.

Parodė mano stalą, priskyrė žmogų, kuris turėjo pamokyti elementarių kompiuterinių žinių, o vakarais pradėjau lankyti kvalifikacinius kursus, nes mano pareigoms buvo reikalingas profesinės kompetencijos pažymėjimas. Dieną tryniausi biure, apeidavau techninį ūkį, pietų metu su darbininkais sulošdavau kortomis durnių. Nors buvau jų viršininkas, jie vis tiek mane aplošdavo. Turėjo atidirbtą ranką.

Truputį pasimokiau, netyčia išlaikiau egzaminą, gavau pažymėjimą, bet toje srityje laikiau save „kaušu“ ir iniciatyvos nereiškiau. Ką vyresnysis pasakydavo, tą darydavau. Po poros savaičių sulaukiau viduriniojo brolio skambučio.

Kaip jis mane užsipuolė. Išvadino išdaviku, parsidavėliui, nes vyresnysis jį apvogė, dalybos dar nebaigtos, užtąsys po teismus ir taip toliau...

Supratau, kad ir mane įtraukė į pilietinį karą. Pradėjau mažiau kalbėti, atidžiau žiūrėti, ką pakiša pasirašyti. Kilo įtarimas dėl vienos sąskaitos. Nepasirašiau, pasiūliau nueiti į sandėlį ir pažiūrėti, ar tos prekės yra. Labai nenoriai, bet mano „draugas iš jubiliejaus“ palydėjo. Neradau to, kas parašyta. Draugas pradėjo aiškinti kažkokias logistikos schemas ir apibėrė mane nesuprantamais žodžiais, ekonominiais išsireiškimais.

„Tokio kiekio, koks nurodytas tame popieriuke, visam mano kaimui užtektų , o čia – tik 20 darbininkų. Kai tas prekes pamatysiu, pasirašysiu“, – atsakiau ir informavau vyriausiąjį brolį. Netrukus man atsiuntė pluoštelį sąskaitų, pasirašytų viduriniojo brolio, ir parašė pabandyti išsiaiškinti, kas gauta, kas ne.

Karas kala nervus

Tai – nesudėtingas darbas, bet nemalonus, nes biure kilo sumaištis. Mano kontoroje be manęs sėdėjo dar keturi klerkai, bet neigiama energetika sklido kaip nuo velnio tuzino.

Labai nedaug radau iš to, kas nurodyta. Pasipylė skambučiai iš centrinio sandėlio. Pradžioje draugiški, bet po to pikti, net įžeidinėjantys: tu, kaimo mužikas, iššokęs iš burokų lauko, griauni nusistovėjusią tvarką, nežinai, kas yra paprastos „Excel“ programos, o mums vadovauji.

Nevadovauju, o tik dirbu vyriausiojo brolio jaunesniuoju broliu, – taip jiems atkirtau ir viską perdaviau broliui, vadovui.

Netrukus tarp vyriausiojo ir vidurinio karas įsiplieskė dar stipriau. Atsidūriau tarp dviejų ugnių, o tai stipriai kalė per mano nervus. Žmona nebegalėjo su manimi susikalbėti, o aš negalėjau naktimis miegoti. Po kelių mėnesių pasakiau, kad neišlaikiau bandomojo laikotarpio ir pasitraukiau iš pilietinio karo.

Grįžau į senąją darbovietę, tas pačias pareigas, bet kolegos dabar juokais vadina mane „ direktoriumi“. Darbe – jokių problemų, nes jis man žinomas, suprantamas ir ramus. Gyvenimas grižo į įprastas vėžes. Darbas, namas, daržas, kiemas, trys vaikai ir visai neseniai atsiradęs anūkas.

Vaikų sėkmė – širdies džiaugsmas

Vyresnioji dukra iš pirmos žmonos santuokos baigė mokslus, įsitvirtino užsienyje, ištekėjo ir, kiek matau, gyvena laiminga. Negaliu pasakyti, kad ją mylėjau kaip savo vaikus. Dažniau pabardavau, daugiau pareigų turėjo kaip vyriausia, porą kartų beržinės košės įkrėčiau, bet auginau, rūpinausi ir daviau viską, ko reikėjo. Nekreipiant dėmesio į kai kuriais klausimais buvusią trintį, ji iki pat šių dienų vadina mane tėčiu.

Kai gimdė pirmąjį vaiką, dukra šaukė ne vyrą, o mane ir man pirmam davė palaikyti anūką. Deja, neilgai juo džiaugėmės. Netrukus po gimimo jis iškeliavo pas angeliukus, bet po poros metų ji susilaukė antro ir dabar viskas puiku.

Sūnus, tas mano „netyčiukas“, per kurį vedžiau šią moterį, gyvena atskirai, vedęs, važinėja komandiruotės į užsienį ir neblogai uždirba. Jų šeimoje taip pat viskas puiku ir žada apiberti mus anūkais, nes jo žmona paprasta, naminė moteris, kuriai namai, vaikai, vyras – aukščiau visko.

Jauniausias vaikas – dukra, kol kas gyvena kartu, bet vis dažniau kalba apie savarankišką gyvenimą. Nesinori jos paleisti. Liūdna bus mudviem su žmona, bet jei norės išeiti – nelaikysime pririšę.

Mano ir žmonos gyvenimas, santykiai, tai kaip ir daugelio eilinių piliečių. Kartais pasibarame, susipykstam, keletą dienų atskiruose kambariuose pagyvename, bet po to pasimylime, pasibučiuojame ir toliau kartu gyvenimo keliu žingsniuojame.

O nuo tada, kai išėjau iš vyriausiojo brolio įmonės, abu vyresnieji manęs nebeprisimena. Net trijų tradicinių metinių SMS pasveikinimų nebegaunu. Girdėjau, kad jiems pavyko bendrus turtus išsidalinti. Bet dabar jau suprantu, kad čia ne mano daržas ir ne mano pupos.

Taigi, gyveno trys broliai: du protingi, o trečias... Kaip jūs manote, ar realiame gyvenime visada trečias būna kvailas?