Lyg iš niekur atsirado vyresnis gerbėjas – verslaujantis, išvaizdus vyras. Provincijoje gyvenau viena su mama, kuri turėjo neįgalumą, buvome nuolat nepritekliuje, o čia gerbėjas mane apipylė dovanomis, kelionėmis, tad nenuostabu, kad nepatyrusi ir naivi mergina per porą metų „pasidavė“. Ir štai jau paskutiniame kurse aš buvau ištekėjusi moteris. Įvykius paskubino ir mamos mirtis, jaučiau, kad viena nenoriu likti jokiu būdu.
Tačiau po vedybų pasikeitė ne tik mano statusas, bet ir vyro elgesys. Jis pradėjo stipriai vartoti alkoholį, naktimis negrįžti namo, o kas baisiausia – smurtauti prieš mane. Liūdniausias įvykis nutiko, kai pastojusi ruošiausi pranešti jam džiugią žinią, bet tą vakarą grįžęs neblaivus mane stipriai sumušė. Į ligoninę vyras nenuvežė, bet medikais pasirūpino.
Atsigavusi supratau, kad nėštumas nutrūkęs. Vyras grasino, kad niekur nesikreipčiau. Pasakė, kad paliks be cento gatvėje, o artimųjų ar giminaičių, kurie galėtų man padėti, neturėjau. Lyg tyčia, kažkas įskundė mano vyrą dėl verslo, įvyko didelis patikrinimas ir jį sulaikė. Po kurio laiko nuteisė dvejiems metams. Vyras buvo įsitikinęs, kad tai padariau aš ir pasakė, kad jam grįžus man bus labai blogai.
Laimei, pats pateikė dokumentus skyryboms. Jaučiau, kad jis tikrai gali ištesėti grasinimus. Vienos buvusios bendrakursės vyro, kuris varinėjo automobilius iš Vokietijos, paprašiau, kad mane išvežtų į Vokietiją.
Vykau į nežinią su maža viltimi, kad galiu prižiūrėti senukus. Turėjau vieno skelbimo telefono numerį ir, laimei, vokiečių kalbą mokėjau neblogai. Buvau nusivylusi gyvenimu, meile, vyrais, bet troškimas gyventi – išlikęs.
Nuvykusi gana sėkmingai pradėjau senų ir sergančių žmonių priežiūrą. Per metus baigiau masažo-kineziterapijos kursus, tad darbo turėjau apsčiai. Kartą kompanija man pasiūlė jauno žmogaus priežiūrą – maždaug 20 metų vyriškio, kuris po autoįvykio liko neįgalus (nevaikščiojo ir po operacijos negalėjo pilnai valdyti rankų), o kartu žuvus jo tėvams nebuvo kas juom rūpinasi.
Nuvykus vaizdas buvo slogus. Jaunas vaikinas buvo sužlugdytas ir dėl savo negalios, ir dėl tėvų netekties, sunkiai sekėsi rasti kontaktą. Sutarėme, kad aš būsiu su juo, kol jam padarys suplanuotą operaciją.
Pirmosiomis dienomis beveik nesikalbėdavome, tiesiog jam paprašius pavalgydindavau, padėdavau susitvarkyti higieną. Iki operacijos reikėjo išlaukti apie du mėnesius, tad tas mūsų susitarimas tęsėsi, bet pabandyti jį kuo nors sudominti nepavyko, tad jau planavau, kur vyksiu dirbti po to.
Vieną vakarą jis pasikvietė mane ir paprašė išklausyti. Kalbėjo atvirai, liūdnai. Sakė, kad jis dabar bus našta, nieko nenuveiks gyvenime, negalės sukurti šeimos, nes kokiai moteriai jis būtų reikalingas?
Nežinau kas tuo metu mane timptelėjo už liežuvio, bet pasakiau: „Jei pažadėsit gydytis, tikėsit stebuklu, aš būsiu tavo žmona.“
Jis labai nustebo ir pasitikslino, o jei jis bus neįgalus kaip vyras? Aš atsakiau, kad tai man nesvarbu, o po to jam papasakojau savo istoriją. Jau kitą dieną viskas pasikeitė. Jis ėmė laukti operacijos ir ji įvyko, maža to, pavyko geriau nei gydytojai prognozavo. Jis galėjo valdyti rankas ir net truputį kojas, tiesa, gydymosi procesas laukė ilgas. Bet viskas judėjo neįtikėtinai sėkmingai ir optimistiškai.
Miestelis, kuriame gyvenome, buvo Bavarijoje, laiką leisdavome nuostabioje gamtoje. Vienas kito klausydavome, mėgavausi ne tik jo gijimo procesu, bet ir savo atrasta ramybe.
Kartą, po dar vienos sėkmingos operacijos, dar ligoninės palatoje jis lėtai pats atsisėdo lovoje, pajudino abi kojas ir pasakė: „Aš savo dalį ištęsėjau ir gyju, o dabar tęsėk ir tu.“
Ir išėmė žiedą! Apsipylusi ašaromis apsikabinau jį ir, žinoma, pasakiau, kad sutinku tapti jo žmona. Dar po mėnesio kunigas mus sutuokė. Abu tiesiog švytėjome meile, laime, tam netrukdė nei jo neįgalumo likučiai, nei 8 metų skirtumas tarp mūsų, nei tai, kad aš lietuvė, jis – vokietis.
Negalėjau suvokti, kad laimei ir meilei kartais reikia nueiti labai keistą kelią. Sunku buvo suvokti ir tai, kad dar prieš porą metų aš nenorėjau gyventi, o dabar nesitveriu džiaugsmu. Laimingai gyvename jau 14 metų ir šiandien galiu pasakyti, kad kiekvieno žmogaus meilė tikrai egzistuoja, bet kartais reikia, kad likimo vingiai leistų ją pasiekti. Ir nesvarbu, ar tą meilę mes vadinsime „meile“ ar „liebe“.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano meilė užsieniečiui“. Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, temos laukelyje įrašę „Mano meilė užsieniečiui“, ir laimėkite ypatingos prabangos prizą.
Populiariausio pasakojimo autorius galės mėgautis nakvyne ir pusryčiais dviem – erdviuose „Radisson Blu Hotel Lietuva“ apartamentuose su puikiu vaizdu į Vilniaus senamiestį.
