Patiko man mokykloje, sutariau ir su mokytojais ir klasiokais. Septintoje klasėje pas mus atėjo naujokė, guvi mergaitė iš kažkokios provincijos. Susidraugavome nuo pirmų minučių. Drauge į mokyklą, į būrelius, po pamokų parlydėdavau savo Aušrytę namo... Ta vaikiška draugė tapo mano pirmąją meile: pirmas nekaltas bučinys, pirmos nupirktos gėlės Valentino dienos proga. Ir štai mes, jau abiturientai, lydimi paskutinio skambučio aido, tvirtai abu laikėmės už rankų, tvirtai žinojom, kad jokios negandos ar jaunystės šėlsmas mūsų neišskirs. Tėvai, tiek mano, tiek Aušrinės, jau net neįsivaizdavo, kad mes galime būti atskirai.

Tačiau mes kuriame tik savo gyvenimo scenarijų, kurį pats likimas ima ir pakoreguoja. Ir nežinai tada, kodėl? Už ką? Bet gyvenimai pakrypsta ne pagal mūsų svajonėse kurtus planus. Taip susiklostė, kad aš likau studijuoti sostinėje, o mano draugė išvyko į Klaipėdą. Guodėm vienas kitą, na, kas tie 4 metai, juk vasaromis matysimės, susiskambinsime. Tvirtai tikėjome: ryšys nenutrūks ir meilė nesibaigs. Užbėgsiu už akių, bet to jausmo nei nuotolis, nei laikas nenužudė.

Universitete mano visi mokslo draugai buvo vaikinai. Tarp gražių, jaunų vaikinų į akis labai krito lazdele pasiramsčiuojantis, su dideliais akiniais, lėtai einantis vaikinukas. Kažkaip susipažinom, nuoširdus, paprastas labai protingas jaunuolis pasirodė. Išaugęs be tėvų, pas dėdes ir dėdienes, buvo labai nedrąsus ir labai ligotas. Cukraligė ardė visą jo organizmą, tačiau Dainius kovojo, nes labai norėjo mokytis, norėjo dirbti ir greičiau ištrūkti iš giminių gniaužtų.

Susidraugavom, padėjau jam ir moksluose, ir sumuštinių iš namų atnešdavau, ir į ligoninę nuveždavau. Aš turėjau gerą draugą ir pats juo jam buvau. Su Aušrine mes kasdien pasikalbėdavome, jai buvo ramu, kai savaitgalius su Dainiumi leisdavau kur sode ar skaitykloje, o ne kokiam klube. Bėgo laikas. Dainius mūsų namuose tapo lyg giminaitis, visi jį pamilo. Tačiau universitete pastebėjau keistus grupiokų žvilgsnius, kažkokias replikas. Bet aiškiai taip ir nesuvokiau, kas vyko. Kai jau apsigyniau diplominį darbą ir laimingas išbėgau į kiemą pasigirti draugui, vienas bendramokslis pasakė: „Pauliau, kada tuoksitės su Dainiumi?“ Ir ciniškai nusijuokė. Juokėsi ir šalia buvę bendramoksliai.

Lyg suakmenėjęs sustojau, galva palengva pradėjo svaigti ir supratau, kad mano grupiokai galvoja, kad aš gėjus, kad myliu vyrus. Tiek buvo mesta užgaulių užuominų, replikų o aš nė nesupratau, apie ką čia. Mintyse šmėstelėjo Aušrinės veidas, papurčiau galvą, lyg norėdamas nusimesti tas niekingas mintis. Tą dieną buvo daug apmąstymų. Daug kalbėjomės su Dainiumi, gal kiek per aštrus buvau jam. Jis supyko, įsižeidė, nes pasiūliau rečiau susitikti. O jis bandė įtikinti, kad nereikia gyventi ir elgtis taip, kad įtiktum kitiems ar kažką įrodytum. Susiginčijome. Prikalbėjau jam visokių nesąmonių, nes širdyje troškau tik vieno – kad aplinkiniai nemanytų, kad aš gėjus. O užaugintas pasitikėjimas, pagarba, supratimas tarp manęs ir Dainiaus kažkur nutolo ir man jau visiškai nebebuvo svarbi mūsų draugystė.

Po savaitės sugrįžo mano Aušrytė, jai tereikėjo sulaukti, kol bus įteiktas diplomas kaip ir man. Iš pradžių viskas buvo gerai, planavome eiti kartu gyventi, dirbti, keliauti. Dažnai norėdavau jai papasakoti apie nutrūkusį bendravimą su Dainiumi, tačiau lyg koks skaudus gumulas užstrigdavo gerklėje ir aš nepratardavau nė žodžio.

Iš kažkokių pažįstamų mano miela mergaitė prisiklausė visokių niekalų apie mane. Prisimenu, tik kai ji paskambino ir pasakė, kad žino, kad esu gėjus, kad myli vyrus, ir tarp mūsų nieko negali būti, nes jai gėda.

Klausiausi jos, o širdis, rodos, ims ir sustos plakusi, smilkiniai tvilkčiojo. Tiek metų pažinotas žmogus, dalis mano esybės, mano minčių, mano gyvenimo, taip lengvai ėmė ir mane išbraukė iš savo gyvenimo, nes kažkas kažkur kažką pasakė.

Per sekundę dužo mano svajonės, pasijutau lyg kokiame labirinte, kai nematai nei kelio atgal, nei pirmyn. Kai ausyse spengianti tyla prilygsta sirenos kaukimui, taip, kad net skauda.

Aš vienas, nes nepelnytai įžeidžiau tikrą draugą, o mano gyvenimo meilė sudaužė mano svajones ir viltis. Dabar metai užglaistė tą kartų jausmą: susiradau Dainių, tik gerokai pavėlavau. Ir savo atsiprašymą tegalėjau ištarti prie mažo žemės kauburėlio. Atleisk, mielas drauge, kad mano tuštybė privertė sugriauti paprastą, nuoširdų, žmogišką bendravimą. Tokie patys žodžiai atskriejo ir iš Aušrinės lūpų, tik irgi pavėluotai. Nes pasitikėjimas dūžta, kartus nusivylimas belieka pačiu ryškiausiu prisiminimu. Gal dėl to mes liekame vieni?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?

Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.