Jau praėjo beveik pusmetis, kai išsiskyrėme. Sužinojau apie jos neištikimybę su mano draugais. Aš džiaugiausi merginos buvimu šalia, tačiau ji norėjo išbandyti sekse viską, kas įmanoma. Du, tris vyrus ir netgi daugiau. Galbūt mano konservatyvumas kaltas, kad išsiskyrėme. Galbūt man reikėjo blaiviau priimti mūsų dabartinio pasaulio realijas, kur tokie dalykai yra normalūs... Bet aš to nepadariau.
Tuomet ji pradėjo susitikinėti su mano draugais man už nugaros ir aš nežinau, kiek laiko tai tęsėsi, kadangi nei su vienu iš tų žmonių nebendrauju, bet pagal gandus – mažiausiai metus. Štai ir rezultatas – šeši mėnesiai, kai esu vienas šiame pasaulyje. Nedžiugina nei didesnė už vidutinę alga, nei statusas, nei kitų merginų dėmesys. Kas kartą, kai bandžiau su kuo nors suartėti, viduje tarsi kažkas priešinosi tam, siuntė į mano galvą daugybę priežasčių, kodėl nereikėtų judėti toliau. Viską nutraukiu dėl visiškai keistų priežasčių. Nesu menkysta, ar mėmė, tačiau dėl šios moters negaliu valdyti savęs. Priimu labai nelogiškus ir mane žeminančius sprendimus, pats tą suprantu. Tiesiog niekaip negaliu atsisakyti minties, kad dar viską galima ištaisyti. Tiek kartų žiūrėjau į jos profilį socialiniame tinkle, tiek kartų galvojau parašyti, pasisveikinti, paklausti, kaip jai sekasi, kuo ji gyvena.
Ji tikrai žavinga moteris ir gerbėjų turi daug. Per tą pusmetį vien iš profilio sprendžiant buvo keliuose santykiuose, bet matyt kažkas nepavyko, nes ir vėl viena. Dabar aš galvoju, galbūt derėtų jai parašyti? Prisiminti bendras akimirkas, papasakoti senus juokelius, kurie atsirado šiame pasaulyje mums būnant kartu, pabandyti sugrąžinti tai, kas džiugino mus abu? Jos kūno kvapą rytais, mieguistumą geriant kavą, apkabinimus ir šypsenas...
Galbūt šv. Valentino dieną išties stebuklai gali įvykti? Kaip stipriai galima nusižeminti dėl meilės?
Artėja vasario 14 d. – meilės ir susitaikymo diena. Tą dieną garsiai neišsakytos mintys gali tik dar labiau lįsti į galvą.
Kiekvienas savo gyvenime esame sutikęs bent vieną žmogų, kuriam nepasakėme gražių žodžių, nors norėjome. Žmogų, kuris buvo labai svarbus, mus kažko išmokė, daug mums davė ar net pakeitė mūsų gyvenimą. Tačiau būna, kad tuo metu, kai norime pasakyti, nebeturime žodžių, nors jaučiame didžiulį dėkingumą ir galbūt meilę.
Tas žmogus gali būti ne tik buvęs mylimasis, bet ir mama, sesė, brolis, seniai matytas draugas ir pan. Kviečiame dalintis savo mintimis ir jei ne savo vardu, tai bent jau anonimiškai išsakyti ilgai galvoje besisukančias mintis. Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Neišsiųstas laiškas“. Visi laiškai bus publikuoti DELFI, o įdomiausio laiško autoriui/-ei padovanosime Vytauto Landsbergio ir Ryčio Zemkausko knygą „Bus geriau“. Anonimiškumą garantuojame.