Iš septynerių metų, kuriuos buvome susituokę, penkerius buvome laimingi, o tada kažkas pasikeitė. Gimus sūnui jam reikėjo daugiausia dėmesio, vyrui gal sunkiai sekėsi su tuo susitaikyti. Dėmesio jis rado kitur, o kai sužinojau, abiem buvo per vėlu klijuoti šukes.
Išdavystės skausmo nei apipasakoti, nei aprašyti neįmanoma – aišku tiek, kad po jos nieko nebesinori ir niekuo nebetiki. Taip nebetikėjau ir aš, sakiau sau, kad daugiau niekada neturėsiu mylimojo.
Be to, auginau sūnų (daugiausia viena, nes ir čia buvusiam vyrui pristigo dėmesio bei galimybių). Seniai žinomas požiūris, kad kam reikės moters, turinčios vaiką – papildoma šeima, papildomos problemos. Buvau gana užtikrinta savo vienatve bent jau iki antrosios amžiaus pusės, kol galbūt, kaip juokaudavau, jau būdama žavinga pensininke, netikėtai susidraugausiu su inteligentišku kaimynu.
Tačiau norėjau siekti daugiau profesinėje srityje, taip pat koncentruotis į mėgiamą veiklą, tobulėti. Todėl įstojau toliau mokytis. Nebuvau vyriausia studijose, nes į kursą rinkosi nemažai tokių, kaip aš – jau pamačiusių gyvenimo ir norinčių gilinti žinias specifinėje srityje.
Vienas kurso draugas buvo bendravimu simpatiškas vyras. Gana tylus ir uždaras, bet kai kalbėdavo – mintys sutapdavo, savo protu ir specifiniu humoru jis patraukė mano dėmesį. Džiaugiausi, turinti su kuo pabendrauti mokslų klausimais, tad su juo ir dar viena kurso drauge susirašydavome prieš kiekvieną pasiruošimą – apsikeisdavome informacija, pasidalindavome, kaip sekasi mokytis.
Prieš vieną egzaminą jis parašė man atskirą žinutę. Paklausė, ar negana tų mokslų temų – geriau pradėti rinktis, kaip švęsime, išlaikę egzaminus. Geriausia šventė jam, pasakojo, būdavo kine – į gerą filmą nueidavo ir po kiekvieno mokyklos egzamino, nuo mažens mėgo kiną.
Atsakiau, kad nebeatsimenu, kada kine ir bebuvau: dirbant, mokantis ir vienai auginant sūnų pramogos labai retas dalykas. Jis taktiškai pasiteiravo, ar rasčiau, kas galėtų pažiūrėti mažylį. Pasiūlė nueiti į tuo metu premjerinį filmą. Iš pradžių pamaniau, juokauja. Tikrai galėtų rasti su kuo įdomesniu eiti.
O man dar priežiūrą organizuotis, dar kažką... Bet perklausus, ar jis tikrai nenorėtų eiti su kokiu draugu, atsakė, tikrai siūlo nuoširdžiai.
Galiausiai tuo metu žinutė jau nuskambėjo kaip draugiškas pasiūlymas, pokalbis tarp pavargusių kurso draugų... Sūnų pasaugojo mano mama, o aš pirmą kartą per porą metų ėjau į kiną. Ir tik į jo pabaigą supratau, kad tai buvo pasimatymas.
Po nei mėnesio buvo Kalėdos. Tada iš kurso draugo gavau ir kalėdinę dovaną. Sūnus, beje, irgi gavo, matyt, nuo pat pradžių buvo noras susidraugauti.
O dabar... Dabar mes su tuoju kurso draugu jau ne vienerius metus esame vyras ir žmona. Jis tapo antru tėčiu mano sūnui. Geriausiu draugu mano šeimai. Ir amžiams esu dėkinga, kad patikėjau šia antra galimybe.
Ačiū tau, brangusis, už šį Kalėdų stebuklą.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų čekį apsipirkti „Hiatus“ aprangos parduotuvėje.
