Iš tiesų, valdžia neretai atrodo pernelyg svetima ir nutolusi nuo žmonių. Piliečių problemos auga ir gilėja, o kai kurie valdžios atstovai, regis, tik klesti ir bujoja.
Vis dėlto įdomu, kodėl atsiranda toks šaltumas ir abejingumas? Gal jo šaknys ne valdžios viršūnėse, o pačioje visuomenėje? Juk politika kyla iš visuomenės, tad kažkuriuo požiūriu ji yra daugumos žmonių atspindys. Tad gal tas susipriešinimas, nenoras padėti ir geros valios trūkumas yra pirmiausiai visuomenės, o ne politikų ydos.
Visus šiuos klausimus teko labai rimtai apsvarstyti, susiduriant su tokiomis situacijomis, kurios atskleidžia, kiek laisvės, pagarbos ir tolerancijos yra tarp mūsų.
Visų pirma, universitete teko panagrinėti feminizmo temą. Kiek buvo domėtasi, paaiškėjo, kad daugelis jaunų žmonių nežino, kas yra feminizmas, bet smerkia pačius feministus(-es). Kai kurie studentai teigė nenorį bendrauti su feministėmis, o feministui vyrui parodė dar mažiau pagarbos ir tolerancijos.
Toks negatyvus požiūris pasirodė keistas ir nesuprantamas. Sunku suvokti, dėl ko feminizmas nusipelnė tokio žiauraus verdikto. Juk feminizmas – judėjimas dėl moterų ir vyrų lygiateisiškumo. Tad kaip čia atsitiko, negi mums, demokratiškiems europiečiams, lygios teisės jau nebe prioritetas?
Tiesą pasakius, užtenka kartais vien žioptelėti, kad esu feministė, vegetarė ir filologė, o aplinkiniai jau pametėja laviną kandžių replikų. Ir ko tokiu atveju išsižadėti? Savo nuomonės, idealų, požiūrio? O gal tiesiog atgręžti nugarą nesupratingiems žmonėms? Nejau galima leisti kitiems teisti save dėl to, kas esi ir kuo tiki?
Apskritai būti kitokiam, plaukti prie srovę ar mėginti sulaužyti įsigalėjusius streotipus – tai reiškia kasdieną sulaukti neigiamos reakcijos. Štai, pavyzdžiui, aš pasmerkimo iš kai kurių žmonių sulaukiau po to, kai praėjusių metų rudenį išreiškiau palaikymą lenkų ir rusų Lietuvos gyventojams, pritardama, kad mokymasis tautinių mažumų mokyklose ir egzaminų laikymas turi vykti gimtąja kalba. Net pasirodė komentarų, kad išdaviau savo šalį. Keista, nes pasisakiau užtai, kuo gyva Lietuva jau daugybę metų – toleranciją, daugiatautiškumą, prigimtines vertybes.
Iš tiesų verta branginti savo tarpusavio ryšius, laisvę, bendrumą ir pagarbą. Juk visi mes, vienos šalies piliečiai, esame labai panašūs. Lenkas, lietuvis, feministas, vegetaras – koks skirtumas? Juk visi atėjome į šį pasaulį būdami vienodi, turėdami savo individualią asmenybę ir unikalias galimybes. Taip mus apdovanojo Dievas, taip kiekvienam lėmė likimas.
Bambėdami dėl senų žmonių, homosekualų, ligonių ar pagaliau net feministų, iš tiesų tik liejame pyktį savo aplinkoje. Griaudami tarpusavio ryšius, pažeidžiame bendrumo jausmą, skatiname susipriešinimą. Skirstome žmones pagal jų tautybę, įsitikinimus, peikiame ir atvirai nekenčiame, o paskui stebimės, kad matome vien piktus veidus, atgręžtas nugaras ir abejingus politikus, kurie ignoruoja visuomenės problemas.
Bet stipriausi šiandien yra tie, kurie tiki, kad rytoj bus geriau. Tie, kurie į priekį eina su idėjomis, nesvarbu, feministėmis, religinėmis, tautinėmis ar kitomis. Antraip nebūtų jokios prasmės stengtis. Tik tiesa, laisvė ir gerbiamas kiekvieno iš mūsų pasirinkimas yra tikroji laimės kulminacija, mūsų šalies demokratijos galia – ja mes turėtume būti gyvi.
Taigi būkime pavyzdys vieni kitiems, būkime pavyzdys ir valdžios atstovams. Branginkime, saugokime ir gerbkime vieni kitus. Juk nesvarbu, kokie esame kiekvienas iš mūsų, kuo mes skirtingi. Mums tereikia turėti tai, kuo esame panašūs, kad taptume stiprūs. Tada galėsime bendradarbiauti, padėti vieni kitiems spręsti problemas ir saugotis nuo negandų. Ir galbūt patys taip sukursime net naują valdžią – tolerantišką, neabejingą, dėmesingą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!