aA
Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Man tas posakis labai tiko planuojant savo trumpas atostogas į Lietuvą. Kelias dienas prieš skrydį Jungtinę Karalystę degino karštis, net Lutono oro uosto lėktuvų kilimo ir tūpimo tako danga lydėsi kaip sviestas. Buvo pranešama, kad nė vienas lėktuvas ten negali leistis ar kilti.
Asociatyvioji nuotr.
Asociatyvioji nuotr.
© Shutterstock

Jau pradėjau nerimauti, kad mano skrydis bus jei ne atšauktas, tai bent atidėtas kokiai savaitei. Tai reikštų sugadintas atostogas, ir kad po trejų laukimo metų, kai dėl visokių suvaržymų negalėjau ir nenorėjau grįžti į gimtinę, ateina ir ketvirtieji. Bet mano laimei, karščio banga greitai pradėjo trauktis, ir mano suplanuotą dieną oro temperatūra buvo visai vasariška. Supratau, kad Lutonas jau nebesilydo, ir oro uosto gyvenimas grįžo į savo vagas.

Teko dirbti visą naktį, o ryte autobusu keliauti į Lutoną, bet mano darbas baigėsi pusantros valandos vėliau nei turėjo išvažiuoti autobusas. Neliko nieko kito kaip mandagiai kolegos paprašyti, kad atsikeltų anksčiau ir mane pakeistų. Gerai, kad kolega buvo geras ir sukalbamas bei supratingas žmogus.

Visa kelioninė manta jau buvo suruošta, man beliko tik palįsti po dušu ir pėdinti į ką tik perstatytą naują tarpmiestinių autobusų stotį. Laimei, „National Express“ atvažiavo laiku (žinau, kad jie turi bjaurią savybę gerokai vėluoti), todėl mintyse jau sėdėjau lėktuve ir skraidžiau padangėmis. Keleto valandų kelionė prabėgo greitai, nes po naktinio budėjimo akys pačios merkėsi.

Ir štai mano pėdos Lutone, širdis nerimastingai spurda, o jau viena koja kaip ir Lietuvoje. Juk po kelių valandų iš aukšto dangaus nusileisiu Palangoje. Kaip keista – lyg iš vieno pasaulio į kitą pateksiu per palyginti gana trumpą laiką. Ir įsivaizduoju, kaip mano akys žavėsis gražiais Lietuvos laukais, švariomis miesto gatvėmis, matytais ir pažįstamais žmonių veidais... Ir kas tie trys laukimo metai? Juk būsiu vėl savo gimtinėje...

Taip užsisvajojęs įeinu į oro uosto keleivių salę. Bėgu prie švieslenčių. Iki lėktuvo pakilimo dar turiu pakankamai laiko, nes atvykau kaip ir buvo parašyta ant bilieto – mažiausiai prieš tris valandas iki skrydžio. Deja, čia mano akys pamato vaizdą, kuris priverčia aiktelėti: šis skrydis vėluos pusantros valandos! Žinau, kad kartais taip būna, nors iki šiol man tokios nelaimės dar neteko patirti. Kodėl skrydis vėluos, gal kas nutiko?

Oro uosto kilimo takas dabar jau nebesilydo, karščiai baigėsi prieš keletą dienų. Rašau sūnui žinutę, kad pirmieji mano (ir jo taip pat) planai jau sugadinti. O buvau suplanavęs tą dieną vos ne kelių minučių tikslumu. Tai reiškia, kad ir sūnui reikės dar palaukti mažiausiai pusantros valandos, juk nėra ko važiuoti į Palangos oro uostą per anksti. Po kurio laiko švieslentėse matau dar liūdnesnį vaizdą – skrydis vėluos beveik dvi su puse valandos. Įvertinant dviejų valandų skirtumą tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos, aš savo gimtinėje atsidursiu jau vakarop. Diena jau sugadinta, visi planai perniek.

Pagaliau visi sulipame į lėktuvą ir aš svajoju toliau. Kaip gerai, kad dar tik trys nesimatymo ir laukimo metai. Juk dar ne viskas prarasta, tai dar nedaug, kaip sakydavo mano (ir mano draugų) bendra draugė Nijolė, ir aš visuomet tokiomis akimirkomis prisimenu tą jos posakį. Treji metai prabėgo greit, ir štai neužilgo mes su draugais pakelsime taurę už Nijolės sveikatą jos namuose, jaukioje pavėsinėje. Trys metai nedaug, bet iš tikrųjų jau gerokai visų pasiilgau.

Ir štai lėktuvui dar nepakilus supypsi mano telefonas, kurio dar nespėjau išjungti. Matau žmonos siųstą žinutę, bet kol jos neatidariau, neįsivaizdavau kas manęs laukia. Atidarau, ir negaliu patikėti.

„Šiandien mirė Nijolė“ – kirto man per smegenis kaip žaibas. Tai ką, jau viskas? Negi dabar jau viskas prarasta, pagalvojau pačios Nijolės mintimis. Dieve, kaip tai, negi aš jos jau nebepamatysiu, negi nebesusitiksime jos pavėsinėje? Akimirksniu mano visos svajonės ir džiugios mintys išgaravo. Akyse nejučiomis pradėjo kauptis ašaros. Pasidarė šiek tiek nepatogu prieš šalia sėdinčius kaimynus, ką jie pagalvos, juk skrendu į savo šalį, o ne į kalėjimą. Susipažinome su kaimynais, pasirodė labai jautrūs ir nuoširdūs žmonės iš Telšių. Gerai, kad tuo metu galėjau su jais išsikalbėti ir pasidalinti pirmaisiais mano lauktos kelionės įspūdžiais.

Palanga mane pasitiko karščiu, ir aš jau žinojau, kad jis persikels iš Anglijos, todėl visiems juokaudavau, kad palaukit, aš greit jums parvešiu šilumos. Šį kartą apie didžiausią mūsų šalies kurortą daug nepasakosiu, nes ir jūs patys suprantate, kad jis keičiasi ne dienom, o valandom. Labai graži grafų Tiškevičių alėja, kurios nebuvau matęs, koncertų salė, naujos gatvių dangos, išaugę J. Basanavičiaus gatvės kaštonai, naujas apžvalgos ratas... Dabar jau ne gėda visa tai parodyti bet kuriam nuo prabangos išpuikusiam užsieniečiui.

Vienintelio tik nesupratau, kodėl (ne tik Palangos, bet visos Lietuvos) parduotuvėse tokie brangūs maisto produktai. Ypač aliejus, kurio litro kaina keturi su puse euro. Kol nepamačiau savo akimis, netikėjau. Anglijoje už tokį pat litro talpos butelį kaip mokėjau, taip ir moku, tik svarą dvidešimt ar svarą trisdešimt. O juk svaras nuo euro šiandien nedaug skiriasi...

Kita stotelė – mano gimtoji Kretinga. Šis miestas, kaip ir svajojau prieš kelionę, pavergė širdį savo gražiomis atnaujintomis gatvėmis, ypač centrine Vilniaus gatve, senąja bažnyčia, kažkada matytais praeivių veidais. Per trejus mano nesimatymo metus mūsų kurorto sesė pasipuošė ir išgražėjo neatpažįstamai. Ir tie centrinės aikštės gėlynai šį kartą nebadė akių kaip būdavo anksčiau. Gal truputį per daug aukštų augalų, bet nebeatrodo kaip šiukšlynas.

Tik vis dar ne aš vienas painiojausi, iš kurios vietos miesto centre važiuoja autobusai ir mikroautobusai į Palangą ar Klaipėdą. Nėra tinkamos nuorodos ar bet kokios informacijos. Socialiniuose tinkluose teko skaityti pastabų, kad Kretingoje atsiliekama su naujomis technologijomis. Stotelėse maršrutai surašyti ant sunkiai įskaitomo ir suprantamo apvalaus plastikinio tvarkaraščio, kuris užmautas ant metalinio stulpo. Žmonės svarstė, kad galėtų būti įrengtos bet kokios, nors pigiausios švieslentės.

Nustebino ir tai, kad praeiviai gatvėse nebekalba žemaičių tarme, nebent tik senieji kretingiškiai. O aš taip pasiilgau tos žemaitiškos šnektos. Anglijoje neturiu su kuo ja pasikalbėti, nebent tik su savo katyte, kuri jau supranta, kai žemaitiškai kviečiu ją užkąsti.

Kaip ir buvau planavęs, užėjau į Kretingos turizmo informacijos centrą pabendrauti su savo kolege Livija. Ji keliuose darbuose sukasi kaip vijurkas. Spėja ir straipsnį parašyti „Pajūrio naujienoms“, ir turizmo centre paplušėti. Mums bebendraujant, į vidų užeina vyras ir moteris, kurie tarpusavyje kalbasi angliškai.

Supratau, kad tai užsieniečiai, todėl iš profesinio smalsumo juos užkalbinau. Pirmasis klausimas buvo: iš kur jūs atvykot? Moteris atsakė, kad iš Anglijos. Smalsumas užspaudė smegenis ir nusprendžiau dar jiems neduoti ramybės. Pasiteiravau, iš kokio jie miesto. Ir net žagtelėjau, kai išgirdau atsakymą – iš Lesterio. Va, čia tai sutapimas, sakau, aš irgi iš ten pat. Moteriškė nusišypsojo ir atsakė, kad pasirodo, pasaulis toks mažas... Ir kaip su ja nesutikti?

Bet tuo mano įspūdžiai nesibaigė. Atsisveikinęs su kolege Livija, nužingsniavau gatve, vedančia pro miesto biblioteką. Netoli jos yra autobusų stotelė, kurioje pamačiau tris juodaodžius vyrukus. Negali būti, pagalvojau. Vėl mano smalsumas nugalėjo ir mandagiai priėjęs prie jų pasiteiravau, kas jie tokie ir ką čia veikia. Vyrukai pasirodė labai draugiški ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. O ji ne tokia jau ir stebuklinga.

Pasirodo, kad mūsų svečiai iš Afrikos Kretingoje gyvena jau kiek daugiau nei dvejus metus, ir kas dvejus metus jie privalo prasitęsti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Sakė, kad dirba kažkokiame tekstilės fabrike, ir yra visai patenkinti gyvenimu šioje šalyje. Vyrukai pridūrė, kad Kretinga ir jos žmonės jiems labai patinka, šis miestas sparčiai gražėja, jų atlyginimai kyla. Nors nėra buvę kitoje šalyje, žadėjo dar ilgai niekur kitur ir nevažiuoti.

O gal pasiliks visam laikui, jei Lietuva leis. Sakė, kad jau šiek tiek moka lietuviškai, ir nuolat tobulina kalbą. Nors visi gyvena po vienu stogu, sutaria gerai, o ir pinigų daugiau pasitaupo. Visai kaip ir mes, lietuviai, ypač pirmaisiais emigracijos metais Anglijoje, pagalvojau.

Trumpos mano atostogų dienos ir naktys pralėkė akimirksniu. Nespėjau aplankyti visų giminaičių ir draugų, tegul jau jie man atleidžia. Gal aplankysiu per kitas atostogas. Nors dauguma jų jau kapinėse. Bet spėjau pasidžiaugti savo gimtinės laukais, žydinčiomis pievomis, paukščių čiulbesiu. Čia viskas mano, čia aš gimiau ir augau, čia mano pievos, mano laukai, miškai, ir tie padangių paukščiai, – tokios mintys ne kartą užplūdo mane.

Bet paskui pajutau, kad aš, kaip nebūtų keista, jau tampu čia... svetimas. Laikas daro savo juodą darbą, ir pradedu jausti širdimi, kad šiandien aš jau nebe toks, koks buvau prieš dešimt – penkiolika metų. Ne tik aš, bet ir mano gimtinėje likę brangūs žmonės. Mano draugų ir giminaičių vaikai kaip tie paukščiai paliko savo gimtuosius namus ir sukūrė savo šeimas. Aš viso to nemačiau, tik juos aplankydamas suprantu, kad laikas yra negailestingas.

Įsivaizduokite ką jaučiau širdyje po beveik trisdešimties metų nuvažiavęs pas savo jaunystės draugus. Mes visi pasikeitėme, daugelio jų jau nepažinčiau. Bet susitikus atrodė, kad viskas buvo lyg vakar. Todėl, kad visa tai atėjo iš mūsų vaikystės. Aš gatvėje nepažinčiau savo pusseserės sūnų, kuriuos mačiau prieš keliolika metų. Jie niekada nematė manęs kai augo. Aš jiems svetimas. Suprantu, kad iš dalies ir aš kaltas, reikėjo visus lankyti dažniau arba nevažiuoti į svetimą pasaulį, kuriame aš taip pat visą gyvenimą būsiu svetimas. Bet čia jau viską daro Dievas ir Likimas.

Džiaugiuosi, kad mano mylima anūkėlė Viktorija, vien tik iš nuotraukų ir trumpų vaizdo skambučių mačiusi mane, priėmė kaip savą, tikrą senelį. Nežinau kaip būčiau gyvenęs Lietuvoje ir juo labiau ką veikčiau dabar, kai jau tiek metų už nugaros. Prieš vienuolika ar dvylika metų „Delfi“ rašiau, kad galbūt išvažiuoju laikinai ir grįšiu, kai būsiu reikalingas. Bet tada, matyt, galvojau, kad aš vienas esu nemirtingas ir būsiu jaunas visą amžinybę.

Šiandien nemanau, kad kam nors Lietuvoje būčiau reikalingas. Galiu pasidžiaugti, kad bent jau kol kas esu reikalingas svetimoje žemėje. Džiaugiuosi, kad turiu gerą darbą, stogą virš galvos ir savo mielą katytę Kiską. Ir nors retkarčiais galiu grįžti bent trumpų atostogų.

Deja, man grįžus į Anglijos namus, po kelių dienų sulaukiau dar vieno smūgio – sūnaus žinutės, kad mano anūkė guli Kauno klinikų reanimacijoje. Kaip tai gali būti, juk dar visai neseniai aš jai skaičiau pasakas, ji savo mažytėmis rankutėmis buvo apsikabinusi mano kaklą. Drebančiomis rankomis skambinu Egidijui ir klausiu, kas nutiko. Visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jau bijau to paties baisiausio žodžio, kuris gali akimirksniu sukelti infarktą.

Ačiū Dievui, viskas pamažu grįžta į normalias vėžes, ir visi tikimės, kad tokių tragedijų daugiau nebepasikartos. Nors ir sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, visa širdimi ir protu tikiu, kad Dievas bus gailestingas ir šį kartą nesijuoks.

Vėl užplūsta kaltės jausmas, kad aš ne čia, ne su savo brangiais žmonėmis. Ypač akimirkomis, kai manęs reikėtų labiausiai. Bet tuo pačiu pasiguodžiu, kad gyvename viename pasaulyje, po ta pačia saule ir tuo pačiu dangum. Norėčiau rasti ir kitų paguodos žodžių, bet turbūt jų nėra...

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(351 žmogus įvertino)
2.8205

Išvydusi, kiek moteris atnešė paaukoti už mišias, patarnautoja net loštelėjo: buvo akivaizdu, ko nori (17)

Artėjant vyro mirties metinėms nusprendžiau bažnyčioje užpirkti šv. Mišias. Nuėjau į vienos...

Iš šono mūsų šeima atrodo ideali – jei vyras žinotų tiesą, jam dužtų širdis (6)

Turiu gražią šeimą, vyrą ir du vaikus. Bet viskas idealu atrodo tik iš pirmo žvilgnsio. Niekas...

Išgirdusi kolegos žodžius pratrūko: kaip jums ne gėda (3)

Mano darbas paprastas, kaip ir daugumos, biure. Tą patį darbą dirbu ne vienerius metus, man jis...

Mergina prašo patarimo: paklausiau jo, ar rinktųsi draugus, ar mane (1)

Sveiki, turiu santykių problemą ir nežinau, kaip ją spręsti. Jei įdėsite mano laišką, gal...

Benamio žodžiai prie taromato sutrikdė vyrą: gyvenime kažką darau ne taip (4)

Anądien nutiko keistas dalykas. Reikės pergalvot, ką aš gyvenime darau ne taip...

Top naujienos

Naujausia apklausa nustebino ekspertus: lietuvių, kurie karą Ukrainoje mato kitaip, daugiau, nei atrodė (43)

13 iš 100 apklaustų lietuvių mano, kad Rusija nekalta dėl karo Ukrainoje, o parama šiai šaliai...

Karo ekspertai: rusai, praradę iniciatyvą, labai greitai tepa slides (3)

Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „Locked N’ Loaded“ ekspertų teigimu,...

Dundulis: energetikams siūlau patiems pasigaminti dešrą ir duoną, pasistatyti parduotuves (1)

„Neseniai turėjome kraštutinumą, kai turėjome daug pinigų, bet trūko butų, automobilių,...

Europos viduje gimsta rimtas ginčas – Lenkijos reikalavimas yra svarbių pokyčių ženklas (8)

Europos viduje gimsta rimtas ginčas – Lenkija įteikė Vokietijai notą. Ja reikalaujama, kad...

Karas Ukrainoje. Ukraina skelbia apie Luhansko srities deokupaciją, Rusijos planuose – „keršto smūgis“ Rusija pati išsidavė: parodė tikrąją situaciją fronte (4)

Ukrainos pajėgos dar labiau veržiasi link Rusijos okupuoto Chersono miesto, antradienį...

Leidykla „Kitos knygos“

Nuo pūslelinės iki lėtinių ligų – kokių problemų mums sukelia ilgalaikis stresas?

Kad suprastume streso poveikį imuninei sistemai, turime grįžti milijonus metų į praeitį, į...

Žalimas kreipiasi į Generalinę prokuratūrą dėl Rusijos KT teisėjų

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo ( KT )...

Seimui – nedviprasmiškas signalas iš Šveicarijos, kurio parlamentarai nenorėjo girdėti (13)

Jeigu laikinasis įstatymas dėl Lietuvos futbolo federacijos ( LFF ) tiesioginio valdymo būtų...

Gediminas Kirkilas. Feodalinės politikų pilys (1)

Kuo aukštesnė tarptautinė įtampa dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje, kuo daugiau spręstinų...