Esu didelės sėkmingos kompanijos vadovas ir įkūrėjas, kurios pavadinimo dėl savaime suprantamų priežasčių negaliu atskleisti. Nusprendžiau pasidalinti savo per daugelį metų sukaupta patirtimi kuriant verslą tarptautinėje rinkoje bei vadovaujant jos darbuotojams.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Nesu iš tų žmonių, kurie daug pasakoja apie savo nuopelnus, tačiau privalau paminėti, jog esame lyderiai eurozonoje, vien pernai asmeniškai išsimokėtos premijos pakako atostogoms Kanaruose kartu visai šeimai (esu laimingai antrąkart vedęs vyriškis) ir tai daug ką pasako.

Nesu iš tų, kurie švaistosi pinigais nors galiu sau leisti gyventi prabangiame, dviejų aukštų bute bei važinėti verslo klasės automobiliais. Užtikrinu, kad savo darbuotoją aš moku įvertinti, jei darbuotojas bent kažką sugeba. Ar Lietuvoje apskritai yra gerų darbuotojų? Vienetai.

Kas mane labiausiai stebina, tai akivaizdus darbuotojų egocentriškumas. Jei Galilėjus įrodė, kad žemė nėra visatos centras, atrodo, kad kai kurie darbuotojai dar nežino, kad patys nėra visatos centrai. Pavyzdys – jaunas praktikantas, kuris mūsų bendrovėje praktikavosi tik kiek daugiau nei metus. Praėjusią savaitę jis pasiteiravo manęs dėl atlyginimo ir įdarbinimo.

Aš – sukalbamas žmogus, bet iš karto jam atrėžiau, kad šitoje vietoje mūsų pokalbis baigiasi. Mūsų įmonė tau suteikia galimybę praktikuotis ir įgyti patirties, o čia jis, matai, dar reikalavimus kelia. Buvau šokiruotas tokio „įžūlumo“. Kai suteiksi įmonei kažkokią pridėtinę vertę ar atidarysi kelią į naujas tarptautines rinkas, tada pasikalbėsime.

Dar vienas dalykas, kurio negaliu pakęsti, tai motyvacijos stoka. Prieš gerus šešerius metus paprašiau vadybininkės, kad sutvarkytų vidines įmonės sąskaitas. Ateinu po poros valandų – darbas padarytas be priekaištų. Tačiau man neužtenka, kad darbuotojas padaro tik tai, ką jam pirštu parodai, kur iniciatyva? Jeigu darbą vertintų įmonė, viskas gal ir tvarkoj būtų, bet aš nesu įmonė, aš keliu kitus standartus.

Įmonė yra mechanizmas, kurio sraigteliai turi veikti nepriekaištingai, aš negaliu kiekvienam darbuotojui diktuoti pažodžiui ką jam daryti, patys turi rodyti iniciatyvas, kad ir iš asmeninių lėšų daryti įmonės vardu investicijas. Trūksta popieriaus – nupirk, sugedo įmonės automobilis – pastatyk jo vietoje asmeninį, juk darbo vieta šimtą kartų svarbiau negu keli grašiai. Darbuotojas turi suprasti, kad jei nebus mano įmonės, tai galės sėdėti namie ir vaikus sūpuoti už pašalpas.

Kitas dalykas, kuris man yra rakštis pėdoje, – tai absoliutus kompetencijos trūkumas. Praktiškai kas mėnesį pas mane ateina visokio plauko studentai, na, jei pasirodo ne visiškai minkšti, įdarbinu juos „praktikai“. Tačiau neturi tas mūsų jaunimas nei darbo, nei gyvenimiškos patirties. Išsiunčiau aš tokį vieną veikėją antrą jo darbo mėnesį į verslo susitikimą rytų Bulgarijoje. Ir ką jūs manote, jau, atrodo, ne pirma dieną dirbantis žmogus, o grįžo praktiškai tuščiomis – sudarė sutartį, neišsikovojęs jokių mums naudingesnių projekto sąlygų, išskyrus tai, ką aš pats asmeniškai jam buvau nurodęs suderinti. Tada aš sužinojau viską, ką man reikia žinoti apie tokį „darbuotoją“ ir jo požiūrį. Taip aš jį ir įvertinau – parodžiau duris. Tačiau nėra nieko blogiau, kai darbuotojas, jau būdamas šiek tiek „apsišlifavęs“ mano įmonėje, pradeda galvoti, kad jau viską geriausiai išmano ir gali man prieštarauti.

Įdarbinau tokį jau ne žaliūką ekonomistą, kuris jau buvo sukaupęs (bent jau taip gyrėsi darbo pokalbyje) nemažą patirtį savo srityje. Kai ketinau plėsti veiklą į vienos iš kaimyninių šalių rinkas, paprašiau iš jo ataskaitos dėl rizikų ir pan. Jo vertinimas buvo prieštaringas mano nuomonei – postringavo, kad yra daug pavojų tokiame žingsnyje, o ir pelningumas labai neprognozuojamas, tačiau tokios išvados manęs netenkino, tai kirtosi su mano vizija. Taigi savo plano nekeičiau, nors jis mane net kelis kartus bandė atkalbėti, todėl visažiniui ekonomistui paskyriau kitą užduotį – susikrauti visus savo daiktus į kartoninę dėžę.

Vis dėlto po kelių mėnesių plėtros plano teko atsisakyti – išsipildė ekonomisto prognozės. Nesu stuobrys, todėl nieko nelaukęs paskambinau buvusiam darbuotojui ir pranešiau, kad jis buvo teisus, tačiau jam bus pamoka, kaip prieštarauti labiau patyrusiam viršininkui, dar palinkėjau sėkmės darbo paieškose. Nelaikau pykčio, darbas yra darbas, čia ne vieta asmeniškumams, iš tiesų tikiuosi, kad jis ras darbą pagal savo ribotus sugebėjimus.

Aišku, ne visi darbuotojai yra niekam tikę. Vienas iš ilgamečių darbuotojų mano įmonėje jau seniai yra įgijęs mano pasitikėjimą. Na, taip, jo pareigos nėra labai svarbios (dirba vadybininko padėjėju), tačiau matosi, kad iš jo bus geras darbuotojas. Savo darbus jis atlieka neprašomas, pats imasi iniciatyvos, nuo to laiko kai jį paaukštinau iki dabartinių pareigų (kas buvo prieš gerus septynis metus), aš įmonėje lankausi tik parašus sudėti. Tačiau, net ir su šiuo darbuotojų yra buvę problemų.

Prieš kelis metus nieko iš anksto neįspėjęs, jis užsiprašė algos pakėlimo, nes jo žmona neva daugiau gauna dirbdama pašte. Kadangi aš jį laikiau ne tik darbuotoju, bet ir studijų laikų draugu, aš jo darbo sutarties tada nesuplėšiau. Nuo to laiko jis manęs su tokiais kvailais klausimais nebetrukdo. Paskutiniu metu labai sklinda visokie judėjimai dėl neva nuskriaustų darbuotojų, tačiau aš norėjau pateikti nepopuliarią nuomonę iš darbdavio bokšto.

Darbo yra, tačiau darbuotojų, kuriems numesčiau savo sunkiai uždirbtus pinigus, labai mažai. Reikia suprasti, kad darbo tikslas yra ne atlyginimas, o įmonės t.y. mano verslo puoselėjimas. Aš tą verslą nuo pamatų sukūriau neturėdamas praktiškai nieko – vos kelių įmonių grupę paveldėtą iš tėvo. O dabar ši karta nori, kad viskas ant lėkštutės būtų padėta. Čia, manau, reikia ir padėti tašką, nes reikia į darbą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (27)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (131)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (110)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Emigranto atostogos Lietuvoje: turėjo būti pati nuobodžiausia savaitė, bet išskrendant spaudė širdį (106)

Ne dėl neblaivių lietuvių krečiamų cirkų oro uostose ir lėktuvuose, bet skrydis namo į...

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (5)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (68)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (361)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (15)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (106)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1063)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas (1)

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (46)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (41)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...