aA
Ji visą laiką galvojo apie tą nepažįstamą moterį, ir kuo daugiau galvojo, tuo labiau jai darėsi neramu.

Melisos Kuper balsas buvo malonus, tačiau jis skambėjo kaip didžiulį spaudimą patiriančio žmogaus, užspeisto į kampą, išsigandusio.
Moteris sename name
© Shutterstock

Pateikiama detektyvinės knygos "Apgautoji" ištrauka.

Ji esanti pradinės mokyklos sekretorė, pasisakė, ir pusę penkių būsianti laisva. Ji nustebo sužinojusi, kad Keitė ne Londone, o Skelbyje, ir lengviau atsiduso, ar ji negalėtų pas ją atvažiuoti!

– Penktą galėčiau būti jūsų bute. Gal susitinkam ten?

Šiam pasiūlymui Keitė galėjo prikišti tik viena – jo laiką. Penktą valandą? Taip vėlai.

– Aš mielai su jumis susitikčiau tuojau pat, – pasakė Melisa Kuper, – bet negaliu išeiti, be to, mes čia niekur negalėtume ramiai pasikalbėti.

Ar jos balsas visuomet toks spigus? Jis skambėjo taip, lyg ji turėtų tuoj kvanktelėti. Bet galbūt ji perdeda. Galbūt ta ponia Kuper visuomet truputį isteriška, visada stresuoja, visuomet perkrauta darbu.

Bet vis dėlto... Keitė negalėjo atsikratyti nerimo jausmo. Ji bandė jau iš anksto išpešti šiek tiek informacijos, bet Melisa jai užsiminė negalinti kalbėti.

– Aš ne viena, – šnipštelėjo ji. – Paskui!

Keitė užsirašė adresą. Ričardo navigatorius paskaičiavo, kad kelyje užtruks pusantros valandos. Taigi ji šiek tiek paskubėjo išvažiuodama trečią valandą, bet manė, kad jeigu kas, galės truputį palaukti automobilyje. Be to, negalėjo žinoti, ar staiga neįstrigs kamštyje.

Ir kažkas sakė jai, kad reikia skubėti. Galbūt jos profesinis instinktas. Jis taip seniai buvo ją apleidęs, kad manė, jog jau galutinai. Bet galbūt jo tiktai negirdėjo. Ji išvis jau taip niekuo savyje netikėjo, tai kodėl turėjo tikėti tuo instinktu?

Laimė, pagaliau nustojo lyti. Asfaltas dar drėgnai blizgėjo, tačiau aukštas žoles kelkraščiuose jau džiovino pakilęs vėjas. Kelyje buvo tiršta automobilių. Keitė džiaugėsi anksti išvažiavusi. Ties Drifildu įvyko avarija, geras dvidešimt minučių jie judėjo tik žingsnio greičiu, nes visi automobiliai buvo kreipiami į šonines linijas. Keitė virpėjo iš nekantros, bet ragino save tvardytis. Antraip bus ta, kuri sukels avariją.

Tad iš tiesų buvo jau be dešimt penkios, kai privažiavo ramią šalutinę gatvę, kurioje gyveno Melisa. Penkiaaukščiai raudonų klinkerio plytų namai, baltai apvedžioti langų skersiniai, baltai dažytos durys. Mažos, švariai nupjautos pievelės prie įėjimų. Labai solidi vieta, nepasakysi, kad ypač prašmatni, bet puikiai prižiūrima. Šiek tiek miesčioniška. Ir Keitė pagalvojo, kokiam moterų tipui galėtų priklausyti ponia Melisa Kuper.

Virpėdama iš nekantrumo ji palaukė automobilyje, lygiai penktą išlipo ir grįstu keliu patraukė prie Melisos namo durų. Ji gyvenanti ketvirtame aukšte, sakė Melisa. Kažin ar ji jau namie? Per paskutines dešimt minučių niekas gatve neatėjo. Keitė surado skambutį, paspaudė. Paskambino. Niekas nė krust.

Ji, matyt, vėlavo. Keitė grįžo prie savo automobilio, atsisėdo į jį, neišleisdama iš akių namo. Ji tikrai pastebės, kai pareis Melisa.

Penkios po penkių vis dar niekas nepasirodė, penkiolika po penkių taip pat ne. Keitė išsitraukė iš kišenės telefoną ir paskambino Melisos numeriu. Po šešių signalų įsijungė pašto dėžutė: „Čia Melisos Kuper pašto dėžutė. Palikite jai žinutę.“

Galbūt ji sėdi automobilyje ir negali prieiti prie telefono. Galbūt kamuojasi spūstyje, gal įstrigo dėl avarijos. Bet kodėl tada nepaskambina? Keitė juk davė jai savo numerį.
Pusę šešių vėl bandė pasiekti ją telefonu, ir vėl veltui. Šįkart paliko jai žinutę: „Alio, ponia Kuper. Čia Keitė Linvil. Aš stoviu kaip tik prieš jūsų namą. Dabar pusė šešių. Tikiuosi, kad jums viskas gerai. Prašau atsiliepti.“

Ji vėl išlipo iš automobilio, priėjo prie namo durų, dar kartą paskambino. Kaip ir reikėjo tikėtis, niekas neatsiliepė. Pagaliau paspaudė gretimą skambutį. „Eklemas“ buvo parašyta ant jo skydelio. Galbūt kaimynai žinos, kur galėjo dingti Melisa.

Bent jau ten kažkas buvo namie.

– Klausau, ko pageidaujate? – pasigirdo per garsiakalbį, ir tuo pat metu sudūzgė durų atidarymo automatas. Žmonės neatsargūs, tuo Keitė nesyk gavo įsitikinti savo darbe.
Ji pakilo laiptais į ketvirtą aukštą. Laiptinė buvo šviesi, kiekvienoje aikštelėje stovėjo moliniai vazonai su gėlėmis. Atsidavė valymo priemonėmis. Į tvarką ir švarą čia išties buvo labai rimtai žiūrima.

Viršuje priešais vienas iš dvejų buto durų stovėjo vyras ir nepatikliai žvelgė į Keitę.

– Klausau, ko pageidaujate? – pakartojo jis savo klausimą, į kurį Keitė iki tol nebuvo atsakiusi.

Keitė nutaisė malonią šypseną.

– Laba diena. Aš iš tikrųjų atvažiavau pas Melisą Kuper. Mes buvome susitarusios susitikti penktą valandą, o dabar štai laukiu daugiau kaip pusę valandos, ir jos, pasirodo, nėra namie.

– Ponia Kuper visuomet vėliausiai penktą parvažiuoja, – tarė Eklemas. – Tiesa, kartais eina apsipirkti, bet šiandien neketino.

– Teisybė. Mes kaip tik per pietus sutarėme susitikti, tad ji negalėjo to pamiršti.

– Keista. – Ponas Eklemas pažvelgė į ponios Kuper buto duris. – Be to, aš paprastai girdžiu, kai ji pareina. Matote, čia sienos labai pralaidžios. O šiandien nieko neišgirdau. Tad ji, matyt, ne namie.

– Tai labai keista, – tarė Keitė. Nerimas, lydėjęs ją po pietų, sustiprėjo. – Ji dirba mokykloje, ar ne? Gal kartais žinote, kurioje? Tada aš galėčiau nuvažiuoti ir jos paieškoti.

Tada nuostaba pasirodė pono Eklemo veide.

– Jūs jos draugė? Ar pažįstama?

Keitė kurį laiką dvejojo. Ji visiškai neturėjo teisės daryti to, ką dabar darė, tačiau tai buvo pats tikriausias būdas greitai priversti jį bendradarbiauti. Ji išsitraukė iš kišenės pažymėjimą.

Detektyvė seržantė Keitė Linvil. Sostinės policija.

Ponui Eklemui tai aiškiai padarė įspūdį.

– Sostinės policija? Skotland Jardas?

– Pone Eklemai, – tarė Keitė. – Man išties reikėjo skubiai pakalbėti su Melisa Kuper.

– Taip, aš jai paskui patariau, – tarė ponas Eklemas. – Na, kreiptis į policiją. Kol ji dar visiškai neišprotėjo, turėjo pakalbėti su išmanančiu žmogumi. Ji gerai padarė, kad jums paskambino.

Keitė suraukė kaktą.

– Jūs patarėte jai kreiptis į policiją?

– Na taip, paskutinėmis savaitėmis ji visai kraustėsi iš proto. Tiesą sakant, aš maniau, kad ji galbūt viską tik įsivaizduoja, kad... na, niekad negali žinoti. Ir maniau, kad jeigu to imtųsi policija ir paaiškėtų, jog viskas niekai, tai ji vėl galėtų ramiai miegoti, ir baigtas kriukis.

– Ką konkrečiai ponia Kuper jums pasakojo?

– Kad jaučiasi stebima. Kad jai atrodo, jog yra kažkieno sekama. Tykojama. Neišleidžiama iš akių. Ir taip toliau. Andai atėjo pas mane vidury nakties dėl to, kad kažkas atseit vėl stovėjo priešais namą ir žiūrėjo į jos langus. Tada aš pažiūrėjau į gatvę, bet ten nieko nebuvo. Aš nežinojau, ką apie tai manyti. Ponia Kuper apskritai visąlaik buvo labai protinga moteris. Be jokių nukrypimų ar keistenybių. Tačiau ji būna pernelyg daug viena. Bent jau vakarais ar savaitgaliais. Jos vyras mirė labai anksti, o sūnūs, galima sakyti, pas ją nesirodo.

Keitės mintys šoko galvoje kadrilį. Melisa Kuper jautėsi persekiojama. Tai atitiko tą įspūdį, kurį Keitė susidarė per trumpą jų pokalbį: persekiojama moteris, nervinga, nerami. Užspeista į kampą. Ir ji turėjo kažką bendra su jos tėvu. Kuris buvo žiauriai nužudytas. Keitė staiga suvokė, kad Melisai Kuper gresia pavojus ir kad labai blogas ženklas yra tai, kad ji vis dar nepasirodė.

– Pone Eklemai, man būtinai reikia kuo skubiau pakalbėti su ponia Kuper. Kur yra ta mokykla?

– Prie Letono parko golfo aikštės. Tai... kaip jums nupasakoti?

– Nesijaudinkite, aš turiu navigatorių. Ačiū, pone Eklemai. Jūs man labai padėjote.

Sulig tais žodžiais Keitė nurūko laiptais žemyn. Bėgdama prie savo automobilio pagalvojo, kad dabar jai reikėtų laikytis instrukcijos ir tučtuojau pasiųsti prie mokyklos policijos patrulį, kadangi jis aiškiai greičiau ten atsidurs negu ji. Kita vertus, dabar ji ne tarnyboje ir nedalyvauja oficialiai tyrime.

Kol ji kokios nors nuovados nenuovokiems policininkams išaiškins, kodėl jai, Skotland Jardo policininkei, čia, Hale, skubiai reikia pagalbos, nes nežino, kur yra prapuolusi viena suaugusi moteris keturiasdešimt penkias minutes, matyt, praeis daugiau laiko, negu jai pačiai reikės nuvažiuoti iki tos mokyk­los prie Letono parko.

Greičiausias kelias būtų per Keilebą Heilą, bet Keitė gerai žinojo, kas ją nuo to sulaiko. Ji norėjo pakalbėti su Melisa Kuper. Pirma. O ne iš antrų rankų gauti atmieštą Keilebo Heilo informaciją apie tai, ką ta moteris papasakojo. Ji įsivedė į navigatorių Letono parko duomenis ir nuvažiavo.

***

Letono parko golfo aikštė buvo milžiniškame žaliame areale, ir Keitė iškart nesuvokė, kur jame galėtų būti mokykla. Ji važinėjo po, rodėsi, begalinį raizgyną vis vienodai atrodančių gyvenvietės gatvių, klinkerinių plytų namų su erkeriais ir smailėmis, tą jų pseudoviktoriškąjį žaismingumą galutinai kaip netikrą atskleidė žemi garažai už išpuoselėtų sodelių.

Keitė garsiai keikėsi vingiuodama po tą žaislinę žemę ir vienu metu pagalvojo, ar ten bent viena žolė išdrįsta užaugti aukštesnė ar kreivesnė, ar kitokios spalvos už savo kaimynę. Ir priešais vis išnirdavo tamsiai žalia plieninė tvora, supanti golfo aikštės teritoriją. Vienas akligatvis po kito, vienas posūkio ženklas po kito.

Tai trunka per ilgai! Gal vis dėlto reikėjo paskambinti Heilui?

Ji išnaršė gatvę, vadinamą Gleniglo keliu, nuo kurios atsišakojo daugybė mažų šalutinių gatvelių, kurios būtinai baigėsi akligatviu, ir viduje jau buvo pasiruošusi pirma proga privažiuoti prie kelkraščio ir išsikviesti pagalbą, kai pamatė mokyklą. Ji stovėjo atsišakojimo gale, apsupta žalumos ir atokiau nuo artimiausių gyvenamųjų namų. Gan didelis pastatas, šalia keletas nedidelių paviljonų, vienas į kitą pereinantys asfaltuoti mokyklos kiemai tarp atskirų namų, pievelės ir net žaidimų aikštelė su lipynėmis. Graži, nauja moderni mokyk­la, dar nenudrengta ir nenuniokota. Jokių grafičių ant sienų, supančių teritoriją.

Kadangi, – galvojo Keitė, – tai pradinė mokykla. Jos mokiniai ir taip, matyt, nerašo visokių bjaurysčių ant kiekvienos laisvos vietos, kurią užtinka.

Ji įvažiavo pro atvirus vartus ir dešinėje esančioje stovėjimo aikštelėje pamatė stovintį vieną vienintelį automobilį. Ji galėjo kirsti lažybų, kad jis Melisos Kuper. Moteriškė, matyt, dar čia. Bet kodėl ji neprieina prie telefono? Kodėl pati nepaskambina? Juk dabar jau po šešių. Kai jai taip reikėjo pakalbėti su Keite, kad net paskambino į Londono policiją, ji negalėjo pamiršti jų susitarimo.

Keitė išlipo iš automobilio. Mokyklos teritorija tuo metu atrodė tokia išmirusi ir apleista, kad sunku buvo įsivaizduoti, kaip čia dūksta, juokiasi ir rėkauja vaikai, kaip jie gaudosi, galynėjasi ir kivirčijasi. Ir vis dėlto prieš kelias valandas čia galėjo pulsuoti gyvenimas. Motinos važiavo atsiimti vaikų ir nervingai dairėsi, kur pastatyti automobilį, vaikai bėgo prie jų, o kiti visai neskubėjo prie vartų. Ir čia ausyse spengė triukšmas.

O dabar visur viešpatavo absoliuti tyla.

Raštinė, spėjo Keitė, turėjo būti pagrindiniame pastate, tačiau kai ji bandė atidaryti švytuoklines duris, vedančias į vestibiulį, pamatė, kad jos užrakintos. Ji dar keliskart jas papurtė, nors žinojo, kad tai neturi prasmės. Kas čia viską užrakino? Melisa? Gal ji išėjo, gal tai ne jos automobilis, vienišas stovintis didelėje stovėjimo aikštelėje? Tačiau kur ji?

Keitė apėjo pastatą, bandė pažiūrėti į vidų pro langus, tačiau daugumos žaliuzės buvo nuleistos ir saugojo patalpas nuo smalsių žvilgsnių. Kartą jai pavyko užmesti žvilgsnį į vieną klasę. Ant lentos buvo užrašytos kelios eilėraščio eilutės, kėdės sustatytos ant stalų.

Visur nė gyvos dvasios. Ji apsigręžė ir pagalvojo, ką reikėtų daryti toliau, ir tada išgirdo kažkieno balsą.

– Ei! Madam! Jūs ko nors ieškote?

Per mokyklos kiemą ėjo žmogus greta stumdamas dviratį.

– Ar galiu jums padėti?

– Aš susitariau susitikti su Melisa Kuper, – atsakė Keitė.

Žmogus papurtė galvą.

– Jos seniai čia nėra. Ji išeina vėliausiai pusę penkių.

– Tačiau jos automobilis tebestovi aikštelėje, – pareiškė Keitė.

Žmogus paėjo kelis žingsnius į šalį, kad matytų stovėjimo aikštelę, ir suraukė kaktą.

– Iš tiesų. Tai jos automobilis. Nesuprantu.

– Jūs čia ūkvedys?

Jis nepatikliai ją nužvelgė.

– Kas tuo domisi?

Keitė darsyk pažeidė instrukciją. Tiesiog nebuvo to, kas greičiau ir užtikrinčiau veiktų. Ji išsitraukė pažymėjimą.

– Detektyvė seržantė Keitė Linvil. Skotland Jardas. Prašau atrakinti man šias duris.

To žmogaus kūno kalba ir mimika kaipmat pasikeitė. Jis taip išsigando, kad tai pasirodė beveik įtartina.

– Skotland Jardas, o Viešpatie! Kažkas atsitiko poniai Kuper? Ji turi sunkumų?

– Prašau dabar atidaryti duris! – pakartojo Keitė, užuot atsakiusi į jo klausimus. Žmogus atrėmė savo dviratį į namo sieną ir išsitraukė iš kelnių kišenės daug raktų.

– Pusę šešių aš užrakinau centrinį pastatą. Va ten, – jis parodė galva į vieną paviljoną, – ten šiandien išsijungė šviesa, ir aš su tuo iki šiol plūkiausi. Antraip seniai būčiau išėjęs.
Jie ėjo centrinių durų link. Keitė tokiais greitais, ilgais žingsniais, kad apkūnus vyriškis greta vos spėjo su ja.

– Matote, pusę keturių pamokos čia baigiasi. Tada ateina valytojų komanda ir dirba maždaug iki pusės penkių. Iki tol Melisa irgi būna čia ir baigia darbus, kurių dieną nespėja nuveikti. Visuomet būna daug šurmulio, jūs, matyt, įsivaizduojate. Aš paprastai viską užrakinu jau pusę penkių, tuojau, kai išeina valytojai, bet Melisai tai nesvarbu, ji turi savo raktą ir visuomet gali juo pasinaudoti.

Jie priėjo centrines duris, jis atrakino jas.

– Kur raštinė? – paklausė Keitė.

– Paskui mane! – sukomandavo atkutęs ūkvedys. Jam pamažu ėmė patikti ta situacija, o Keitė darėsi vis neramesnė. Viskam tam dabar ji jau negalėjo rasti bent kiek nekalto paaiškinimo.

Ilgi, apmirę koridoriai. Grindys dengtos linoleumu, kuris cypė po kojomis. Ant sienų kabyklos drabužiams, tai šen, tai ten palikta striukė arba net žiemą paliktas megztas šalikas. Ir viską gaubia mokykloms būdingas kvapas. Su jokiu kitu nesupainiojamas ir, matyt, vienodas visame pasaulyje. Kaip ir daugelis kitų vaikų ir jaunuolių ji tikėjo, kad gyvenimas pagerės, kai baigs mokyklą. Ir paskui įsitikino, kad geriausi metai jau praėję.

– Štai čia, – pasakė ūkvedys ir įžengė į patalpą, kurios durys buvo atviros. Po akimirkos jis atšoko atgal ir atsitrenkė į Keitę, einančią jam iš paskos.

– Jėzau! – sušvokštė jis, staiga išblyškęs kaip kreida.

Keitė nustūmė jį į šalį.

– Nekelkite kojos į tą kambarį! Nieko ten nelieskite!

Buvo nereikalinga jam to sakyti. Ūkvedys nusvirduliavo prie vieno medinio siauro suolo, stovinčio po drabužių kabyklomis, ir ten susmuko. Parėmęs galvą rankomis. Ant jo kaktos blizgėjo prakaitas.

Norint gauti dovanų šią knygą, tereikia parašyti pasakojimą apie savo anytą ir atsiųsti jį adresu pilieciai@delfi.lt
Visas sąlygas galite
rasti čia. Dalinkitės savo istorijomis!

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
2.5000

Pandemijos dienoraštis: Europos degalinėse ne taip gerai, kaip atrodo (16)

Šeštadienis, kovo 21 d. Važiuoju iš Anglijos. Persikėliau iš Doverio į Dunkerque ir atvažiavau...

Kurjeris kreipėsi į Vilniaus merą: tokiu metu turime vieną prašymą (11)

Gerbiamas Mere Remigijau Šimašiau, tikrai džiaugiuosi matydamas, kokių priemonių imatės...

Dėl prekių pristatymo įsiutęs kaunietis: ir taip jau neįmanoma apsipirkti, o dabar dar atšaukė! (111)

Dėl viruso, dėl karantino , darosi sunku net apsipirkti. Ne man vienam taip, visi žinome situaciją.

Jei medis kalbėtų: mano laiškas vilniečiams ir merui (7)

Aš esu medis, Klevas, tiksliau – Paprastasis Klevas. Lotyniškas mano pavadinimas Acer Platanoides....

Grįžę iš užsienio: oro uoste mus pasitiko su kariuomene, tačiau paskui – nesusipratimai (50)

Oro uoste mus pasitinka dvi darbuotojų grupės: Lietuvos kariuomenė ir Nacionalinio visuomenės...

Top naujienos

Lietuvoje – dar 24 koronaviruso atvejai  iš viso – 382 užsikrėtę (321)

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad koronaviruso atvejų skaičius šalyje siekia jau 382....

Rusijos sostinėje – nerimo ženklai: Maskvoje paslapčia telkiami Putinui lojalūs kariai (481)

Šimtai kolonomis į Maskvą judančių autobusų, pažymėti „atsargiai – vaikai“. Tokius...

Lietuvos ambasadorė Kinijoje: mums dar labai pasisekė – sandėliai tiesiog iššluojami (53)

Lietuvos ambasadorė Kinijoje Ina Marčiulionytė teigia, kad vėliausiai pirmadienį Lietuvą pasieks...

Koronaviruso infekcija nustatyta Klaipėdos ligoninės medikui (13)

Koronaviruso infekcija šeštadienio naktį buvo nustatyta Klaipėdos universitetinės ligoninės...

Tomas Sinickis. Ne pramogų pasaulėlio oligarchėliams šiuo metu labiausiai reikia pagalbos (217)

Susirūpinęs kultūros žmonių padėtimi, vakar naktį, apie 01:00 val., parašiau redaktorei...

Atkakliausius auklės baudomis: prie jūros traukia būriais, klesti prekyba iš automobilių (910)

Perspėjimai nesibūriuoti viešose vietose skamba jau ne vieną savaitę, tačiau vienas aikšteles...

Italijoje ir Ispanijoje – rekordiškai daug mirčių, Trumpas pasitelkė karo atvejais numatomus įgaliojimus (107)

Pasaulyje nenumaldomai augant naujuoju koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičiui, Italijoje...

Iš Arkties atplūsta šaltas oras: laukia sniegas ir stiprūs vėjo gūsiai (37)

Gražūs, šilti orai viliote vilioja į lauką. Tačiau šias viliones greitai nuslopins smarkiai...

Nušalintas Kauno klinikinės ligoninės vadovas: aš nieko blogo nepadariau sprendimą vadina politizuotu (890)

Nuo pareigų nušalintas Kauno klinikinės ligoninės vadovas Albinas Naudžiūnas sako, kad...

Sporto medicinos gydytojas: cholesterolis nėra blogas, vanduo gali pakenkti, o keto dietos efektas – iliuzija (3)

2 litrų vandens per parą gerti nereikia, sulčiaspaudę galite išmesti, o laikydamiesi išgirtosios...

|Maža didelių žinių kaina