Su savo dukra vaikščiojau parke, mano mažylė dar nediduke, vos metukų laiko, tai dažnai eidama pasivaikščioti pasiimu vežimuką, kad dukrą, jai pavargus tepsėti, galėčiau pasodinti ir parvežti namo. Taigi, kiek pavežiojusi iškėliau dukrą iš vežimėlio, kad ji galėtų pavaikščioti. Nuėjome prie upės, kuri teka palei taką, prie kurio vaikščiojome. Aplinka sutvarkyta, šalia yra daugiabučiai namai. Ten rinkome akmenukus ir tiesiog buvome. Aplinkui žmonių nebuvo.
Staiga oras pradėjo bjurti, ėmė lašnoti lietus. Kad spėtume pareiti namo, kol oras dar labiau nesubjuro, pradėjau mažylę sodinti į vežimėlį. Ir, žinoma, tuo nutraukiau dukters žaidimus. Ši pradėjo priešintis ir verkti, nes jos planuose eiti namo dar nebuvo. Žinoma, kad man šita situacija nebuvo patogi ir maloni, bet visą šitą reikalą dar labiau apsunkino moteris, išlindusi į vieno daugiabučio balkoną.
Ji pradėjo šaukti, kad vaikas nenori sėsti į vežimą ir kad palikčiau jį ramybėje. Metų vaiką palikti lietuje ramybėje? Na, auksinė logika. Aš jos neklausiau, ir tik greičiau stengiausi susidėti daiktus, ir nuraminti vaiką, kad spėtume grįžti namo ir kuo mažiau sušlapti. Ta moteriškė išvis pradėjo isterikuoti, grasinti iškviesti policiją, pradėjo rėkti, kad filmuoja ir iškvies vaiko teises. Žinoma, mano dukra dar labiau pradėjo verkti, nes išsigando rėkiančios moteriškės. Kadangi buvome gan arti, tai moters rėkimas labai aiškiai girdėjosi. Neiškentusi sušaukiau moteriai atgal, kad nesikištų ir negąsdintų vaiko dar labiau.
Viską susikrovusi greitu žingsniu pasukau taku namų link. Moteris dar vis kažką rėkė. Tiesiog nutolome. Nuotaika tiesiog buvo sugadinta visai dienai. Vaikas pakeliui nurimo, grįžome namo, viskas laimingai pasibaigė.
Mane labiausiai šokiravo tai, kad svetimas žmogus turi teisę užsipulti visai nepažįstamą žmogų, su įvairiais epitetais ir grasinimais. Ir dar vaiko akivaizdoje. Vaikas mažas, užsimirš, bet vyresniam vaikui gali visam laikui likti įspūdis, kad vyresni žmonės bepročiai. Ir ar mes galėtume tokį vaiką kaltinti? Juk taip ir atrodo iš šono. Tokios isterikės pavojingos. Patys save turime gerbti, kad reikalautume iš kito pagarbos.
Kiek teko būti kitose šalyse, neteko matyti, kad verkiant vaikui kažkas užsipultų jo tėvus ir jiems grasintų kviesti policiją. Kitur atrodo, kad vaikai mylimi, o pas mus jie nekenčiami – auginantys vaikus yra vos ne valstybės priešai. Iš draugų ir pažįstamų vis išgirstu istorijų, kad vis kažkas prisikabina prie vaikų tai parduotuvėse, tai parkuose. Kas jums yra, žmonės? Kas su jūsų galvom negerai, kad jau net vaikai trukdo gyventi?
Net kai neturėjau savo vaikų, man jie netrukdė. Vaikai yra vaikai, jie verkia, jie triukšmauja, jie žaidžia. Čia džiaugtis reikia, kad šalyje auga vaikai, o ne piktintis. Tiems senjorams, kurie piktinasi, tai pensijas uždirba tų vaikų tėvai. Daugiau pagarbos jaunai ir augančiai kartai, tada jauna kart gerbs ir jus, nes bus už ką, o ne tik dėl to, kad amžius toks ir kad reikalaujama tos pagarbos. Niekas niekada negerbs besikeikiančio, besiplūstančio ir gąsdinančio vaikus žmogaus. Visų pirma, toks žmogus negerbia pats savęs.
