Į realų susitikimą jis atėjo nešinas raudona rože, kavinėje pasakė, jog vaišina. Apie save pasakojo tiek, kiek klausinėjau, leisdamas kalbėti ir išsikalbėti man. Jau pirmosiomis minutėmis pagalvojau: laiko, kai rašiau elektroninius laiškus, nepaaukojau ir nepaleidau vėjais, kad tai labai rimta ir sėkminga mano investicija. Vaikinas – iš tų, kurį norėčiau susitikti dar kartą.
Išsaugojau savo laišką jam: „Mano darbas man patinka. Kaip ir visi vienišai gyvenantys vyrai ir moterys, esu linkusi darbe paskęsti ir užsibūti, nors suprantu, kad net ir dideli pasiekimai negali pakeisti asmeninio gyvenimo. Suprantu ir tai, kad kai darbas daug ką pakeičia, tikimybė turėti jaukius namus nedidėja. O šį vakarą liūdžiu, nes turiu svarbų klausimą, nes nežinau, kokius darbo rezultatus – gal pagyrimo raštą? gal būsimą paminklą už nuopelnus įmonei? o gal už nuopelnus darbdavio atostogoms Afrikoje, iš kur ką tik jis grįžo?! – apsikabinsiu ilgąjį savaitgalį? O ar žinote, kokie klausimai dominuoja mus supažindinusioje pažinčių svetainėje, kokius klausimus siunčia vyrai? Bet apie tai – kitą kartą.“
Kito karto ilgai laukti nereikėjo, nors ilgasis savaitgalis dar buvo tolokai. Jis atsakė netrukus. Sėdįs darbe, mokosi užsienio kalbos. Penktadienio vakarą?! Ar tik nepataikiau į jautrią vietą, ir ne mokslai iš darbo vakarais neišleidžia, o nėra kas į namus ar kur nors pasibūti kartu trauktų. Vis dėlto, kad yra linkęs palaukti, kol jo darbus padarys kiti, aš sužinosiu vėliau, ir pyksimės dėl to ateityje, namuose ir ne namuose. O tada, neilgai trukus, gavau žinią: gal galim susitikti kavos?
Per kelis draugystės mėnesius, iki savaitgalio su SPA, sutarėme gerai, o štai ilgai planuota kelionė – vienas apmaudas. Aš nenorėjau pirmoji imti taikytis, nesiruošė ir jis. Neįsivaizdavau, kas bus toliau. O jis žengė svarbų žingsnį. Nesitikėjau, kad iškėlęs mano krepšį, pats sės už vairo. Palinkės viso gero, gero poilsio ir pamąstymo apie kai kuriuos mano charakterio bruožus... O, dangau! Arba turiu kažkaip keliauti namo, arba pietausiu, vakarieniausiu viena, į baseiną ir į SPA – viena. „Ką apsikabinsi ilgąjį savaitgalį?!“ Kelialapį pirkau aš, draugas buvo patikinęs, jog grąžins viską, kai atvyksime. Dabar jis nuvažiavo ir tikrai negrįš. Jaučiausi pikta, neteisingai apkaltinta, kad turiu pasitobulinti charakterį.
Pykčiai ir sudirgimai, kai esu namuose, geriausiai išblėsta valant kambarius, šveičiant vonią. Arba einu į treniruoklių salę. Ji naudinga kūnui, o sielai ramybę grąžinantys dalykai – dabar prieš mano akis. Registratūrą pasiekiu ori lyg šalies karalienė. Atėjusi į kambarį ištrinu „buvusiojo“ telefono numerį, sudie, sudie. Pikta, pikta ir gaila savęs. Bet dabar man turi rūpėti, kuris maudymosi kostiumėlis iš trijų atsivežtų geriau. Veidrodžiai labai draugiški, lyg ir nuotaika taisosi. Tebematau karalienės išraišką savo veide, ji dabar svarbiausia. Likimo prašau nepanardinti manęs į vienatvę, o siųsti, kas gelbėtų.
Poilsis pirtyje. Yra daugiau vienišų grožio karalienių, nors kitos jų pusės galbūt pakeliui. Vienas vyriškis kalba susirinkusiai kompanijai, kažkas pasako savo nuomonę, įsiterpiu ir aš. Vyras įdėmiau pasižiūri, dar kažko manęs klausia. Pritaria mano nuomonei. Labai miela. Išeina, bet dar pamatysiu jį baseine. Greta nieko nėra, nieko nebus, ir kai nueisiu į kavinę vakarieniauti.
Tai buvo ilgasis greitai prabėgęs savaitgalis, kai susitikome aš ir mano nuostabusis vyras, mylintis be jokių sąlygų, išlygų ir nuopelnų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!